Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Kiekvienoje lėlėje – dalelė autorės širdies

Kurti interjerines lėles iš polimerinio molio (modelino) Ingrida Vaitiekūnienė pradėjo atsitiktinai, padėdama dukrai atlikti namų darbus. Neužilgo pajuto, kad kūrybos procesas įtraukė tiek, kad dažnai iki vėlumos užsidaro lėlių kambarėlyje.

Prisėdo tik padėti ir užsikabino…
Kiekviena Ingridos Vaitiekūnienės lėlė – tarsi į ją žiūrinčiojo atspindys, kaskart vis kitokia, bet pikta – niekada. Jau kurdama autorė sugalvoja joms vardus: Mąstytojas, Rozalinda, Gėlių fėja, Būgnininkas ir kt.Nors atrodytų, kad lėlė ir mergaitė – neatsiejama vaikystės vizija ir mažylės jų turi ne po vieną, savęs mažos su lėle Ingrida niekaip neprisimena. Jai labiau patiko žaisti su mašinytėmis, šautuvėliais.
– Vasarodavau kaime pas močiutę ir aplink buvo vien berniukai, tad ir žaidimai buvo berniukiški. Tik gal 2–3 klasėse jau su mergaitėmis pradėjau rengti lėles. Ir dabar turiu savo pirmą lėlę – tokią ryžą, – pasakoja Ingrida.
Daugybė lėlių Vaitiekūnų namuose atsirado augant dukroms Airai ir Ausmai. Ilgą laiką ir jų mamai lėlės buvo tiesiog vaikiškas žaislas. Tačiau, viskas pasikeitė, kai vyresnioji ją įtraukė į kitokį žaidimą.
– Kartą iš mokyk­los parėjusi Aira pasakė, kad mokytoja liepė nulipdyti skulptūrą iš modelino. Prisėdau padėti ir užsikabinau, vis bandžiau padaryti savo įsivaizduojamą lėlę, – pradžią prieš aštuonerius metus prisimena lėlių kūrėja.

Užsidegė noru išmokti
Internete pamačiusi interjero lėles Ingrida užsidegė noru išmokti ir pati tokias padaryti. Deja, nė viena internautė kūrimo proceso nekomentavo, laikė paslaptyje, o tik džiaugėsi galutiniu rezultatu.
– Paskaitinėjus komentarus supratau, kad moterys nenori dalintis informacija, viena gamintoja netgi tiesiai šviesiai patarusi nusipirkti jos meškiuką, išardyti ir perprasti, kaip padaryta… O taip norėjosi sužinoti subtilybes, nes mano pirmos lėlės buvo grubokos, netgi vulgarokos, – prisimena Ingrida.
Gerokai atviresnės pasirodė ukrainietės – jos mielai dalijosi savo žiniomis ir praktiškais patarimais – kaip nulipdžius veiduką panaikinti „raukšles“, nugludinti nelygumus, kokias medžiagas naudoti skulptūros formavimui, kaip padaryti ir aprengti karkasą.
Visgi labiausiai padėjo pamokos Kultūros centre. Būtent čia išmoko pasidaryti pirmas lėles iš siūlų, lipalo ir kojinės.
– Nupiešiau veidukus, aprengiau, pritaisiau plaukus, vyrukui įdaviau meškerę, samtelį ir pasodinau abu su mergike ant suoliuko. Taip linksma porelė ir žvejoja lig šiol… – pirmą kūrinį rodo autorė.
Pati ilgai ieškojusi, bandžiusi ir išmokusi kurti kitokias lėles, dabar Ingrida negaili patarimų kitiems. Iš sodo vielos replėmis išlankstyti karkasą būsimai figūrai nėra lengva, tad dažniausiai šis darbas tenka vyrui Juozui. Po to ant karkaso apsukamas sinteponas, aptraukiama medžiaga. Kad lėlė išlaikytų lygsvarą, apatinė jos dalis pripildoma druska. Tiesiai ant lėlės kūno siuvami drabužiai, klijuojami kailio arba vilnos plaukai, lipinamos blakstienos, piešiamos akys. Užtrunka pritaikyti batus – juos taip pat tiesiai ant lėlės kojų lipdo.

Lėlių veiduose – autorės nuotaika
*Ingrida prisipažįsta – kurdama lėles tapo ir siuvėja, ir batsiuve, ir visažiste. Dar paauglė pamėgusi rankdarbius, lankiusi visus būrelius, kurie buvo mokykloje, tuomečiuose pionierių namuose ir išmokusi siuvinėti, nerti, dabar visa tai panaudoja kurdama lėles.
Ilgiausiai užtrunka nulipdyti lėlės galvą ir rankas. Kiekviena lėlė – vis kitokia veido mimika, ir tiesą sakant, kaskart į ją pažiūrėjus atrodo vis kitaip, bet visada linksmai.
– Darau pagal nuotaiką, bet pikta niekaip nepavyksta nors tu ką, – sako Ingrida, prisipažindama, kad ir pati tokia – nuolat besišypsanti. Tad kiekviena jos lėlė ne tik išore skirtinga, bet ir sukurta savita aura, nešančia ją dariusios moters žinią – visada gerą.

Gaila atsisveikinti…
Kokį personažą sukurti, Ingrida sako kartais nusprendžia vien pamačiusi patinkančią medžiagą, iš kurios bus siuvamas rūbas. Dabar kuriamas lėles žada aprengti vasariškai – gėlėtomis suknelėmis, su skrybėlėmis.
– Kartais lėlių kambaryje užsisėdžiu nuo popietės iki vėlumos. Būna, kad ir užmigti negaliu, vis galvoju, ką galėčiau kitaip padaryti, o atsikėlus ryte viską, ką iš vakaro padarius, išardau.
Prie vienos lėlės užtrunka iki 3 savaičių. Kiek lėlių ji sukūrė per 8-erius metus, sako ir neskaičiavusi. „Daug“, – tepasako. Pirmas išdovanojo, vėliau atsirado norinčių nusipirkti. Susidomėjusiems Ingrida iš karto pasako, kad šitos lėlės vaikams netinka – jos neskirtos žaisti, nes nesaugu, gali sudužti, atsikabinti kokia detalė, pavyzdžiui karoliukas nuo rūbo, ir t. t.
– Smagu, kad žmonės pastebi mano kūrybą, įvertina ir nori ja papuošti savo namus. Tačiau kaskart atsisveikinant su lėle pasidaro gaila. Į ją dalelę savo širdies įdedu, pasaką kartu kuriu. Vis galvoju, gal apsigalvos ir grąžins, bet nė viena negrįžo, nors išvažiavo ne tik į Baltarusiją, Kazachstaną, kur tokios interjero lėlės buvo naujiena, bet ir į Ukrainą, iš kur pati patirties sėmiausi. Juk kiekviena turime savo stilių, braižą, kiekviena kuriame vis kitaip, – kalba I. Vaitiekūnienė, išmokusi originaliai papuošti namus.
Moteris džiaugiasi, kad jos sukurtos lėlės ne tik suteikia namams jaukumo, savitumo, bet ir skatina fantaziją, kiekvienas ją mato vis kitokią, atranda kažką naujo.
Marija BURBIENĖ, Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos 

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.