Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Laikrodis bazilikos bokšte

Varpo dūžiai aidi iš praeities... Garsiosios laikrodžių firmos reklama.Mechaninis laikrodis, sukonstruotas apie 1280-uosius metus ir stebėtinai greit paplitęs Vakarų Europos miestuose, – ypatingas išradimas. Jis ne tik smarkiai paspartino snaudulingą viduramžių kasdienio gyvenimo ritmą, privertė žmogų nuolat jausti laiko tėkmę ir planuoti savo dienotvarkę, bet turėjo ir tiesioginės įtakos visuomenės egzistencinėms nuostatoms, netgi – mąstymo būdui. Pradėjus laikrodžiui tiksėti, pasaulis įgijo daugiau apibrėžtumo, jo išradimas paakino sukurti naują pasaulio modelį. Toks jis ir buvo suformuluotas 1687 metais garsiajame fiziko ir teologo I. Niutono veikale „Gamtos filosofijos pagrindai“, žyminčiame svarbų Visatos pažinimo etapą, naudojant mokslinius bandymus.
Dar svarbu, kad mechaninis laikrodis pirmą kartą realizavo automatinio judesio idėją, netrukus pritaikytą audimo, verpimo staklėse, malūnų įrenginiuose ir daugelyje kitų mechanizmų. O tolimesnę mokslo raidą lydėjo nuolatinės išradėjų pastangos didinti laikrodžio, šio vieno reikalingiausių mokslinių instrumentų, tikslumą. Laikrodininkystė – labai respektabilus tiksliosios mechanikos amatas, besiribojantis su juvelyrika. Kartu su laikrodžio tobulėjimu keitėsi ir sekundės, pagrindinio laiko matavimo vieneto, apibrėžimas: nuo žmogaus pulso tvinksnio, žemiškos paros dalelytės iki atomo virpesių skaičiaus.
…Pirmieji laikrodžiai dažniausiai būdavo įtaisomi rotušės bokšte, miestui gavus Magdeburgo teises. Viduramžiais būdavo sakoma, kad prekyba ir amatais gyvenantis miestas be laikrodžio ir jo varpų būtų aklas ir kurčias. Rotušės laikrodis simbolizavo savivaldos tradiciją; jo tvinksniai tarsi teigdavo: gyvename savo laiku ir savo papročiais. Pagal laikrodžio varpų dūžius atsiverdavo miesto vartai, prasidėdavo prekymečiai ir turgūs, vykdavo meistrų susirinkimai ir miestiečių šventės. Vilniui miesto teises karalius Jogaila suteikė 1387 m. Etnografinėje Lietuvoje būta apie 60 rotušių, todėl galima manyti, kad ir kiti Lietuvos miestai bei miesteliai nedaug bus teatsilikę nuo sostinės, įsirengdami pirmuosius mechaninius laikrodžius. Žinoma, lengviau būdavo tiems, kuriuose gyvai vykdavo prekyba. Ir reikmė didesnė, ir pinigus brangaus mechanizmo įsigijimui kur kas paprasčiau sukaupti.
Marijampolės bazilikos bokšto laikrodžio mechanizmas – veikiantis, vienintelis toks Lietuvoje. …Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bazilikos, garsios palaimintojo Jurgio Matulaičio veikla, bokštai statyti 1882 m. Apie tą metą galėjo būti įsigytas ir laikrodis su varpais, įmontuotas kairiajame bokšte ir šiandien valandas beskaičiuojantis. Mechanizmo rėmas, kurio matmenys yra 104x61x33 cm, pažymėtas gamintojo įrašu. Mechanizmas trijų būgnų – eigos, valandų ir pusvalandžių mušimo. Jo ilgaamžiškumą lemia bronzinės ratukų įvorės. Nuo atmosferos poveikio mechanizmas uždarytas į skardos spintelę.
Laikrodis pagamintas garsios Sankt Peterburgo firmos dirbtuvėse. Įdomus šios firmos veiklos pobūdis ir istorija. Įkurta 1867 m. vokiečių verslininko Frydricho Vinterio kaip prekybinė atstovybė, firma urmu užpirkdavo kišeninių laikrodžių mechanizmus Šveicarijoje, o sieninių – Vokietijoje. Jiems gamindavo korpusus bei ciferblatus, rūpindavosi remontu. Sukaupusi patirties, XIX a. pabaigoje firma ėmėsi gaminti didelius laikrodžius geležinkelio stotims, kareivinėms, fabrikams, taip pat ir bokšto laikrodžius administraciniams pastatams bei cerkvėms. Šie laikrodžiai buvo apdovanoti aukso medaliais Rusijos pramonės parodose 1896 m. ir 1899 m., nes garantuodavo tik 2 sekundžių paklaidą per savaitę. Juos įsigijo reikšmingos Sankt Peterburgo įstaigos: admiralitetas, miesto dūma, centrinė biblioteka. O kišeniniais laikrodžiais su firmos įrašu buvo aprūpinti visų Rusijos geležinkelio stočių tarnautojai.
Firma sėkmingai veikė ir po tragiškos įkūrėjo mirties 1893 m., besidarbuojant viename iš bokštų. Jai toliau vadovavo našlė Alvina, sugebėjusi net išgelbėti sukauptą turtą kilus bolševikinei revoliucijai. Garsios F. Vinter firmos bokštų laikrodžių Rusijoje iki mūsų dienų tėra išlikę tik apie dešimtį, nes proletariato diktatūros metais kultūros paveldas buvo sistemingai naikinamas. O štai Lietuvoje – du: Vilniaus universitete (neveikiantis, apardytas) ir Marijampolės bažnyčios bokšte…
Prof. Libertas KLIMKA,
etnologas, mokslo istorikas, technikos paveldo tyrinėtojas
Nuotraukos autoriaus  

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.