Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Marijampolės krašto viešojo transporto istorijos štrichai (Sūduvos istorijos puslapiai)

(Pradžia Nr. 37)
Štai toks autobusas 1923 m. kursavo maršrutu Lazdijai–Krosna–Marijampolė–Kaunas.Tais pačiais 1914 metais, kaip rašo istorikas Benjaminas Mašalaitis, pradėjo kursuoti autobusas maršrutu Marijampolė–Virbalis (benjamino.blogas.lt).
Po karo, 1919–1920 metais, bandyta pradėti reguliarų autobusų eismą tarp Kauno ir Marijampolės, taip pat tarp Kauno ir Alytaus, tarp Kauno ir Utenos.
Laikraštis „Lietuva“ 1919 m. liepos 4 d. numeryje informavo apie pradėjusius važinėti „keleivių automobilius“ tarp Kauno ir Suvalkų. Jie iš Kauno išvykdavo antradieniais, ketvirtadieniais ir sekmadieniais 8 val. ryte, o iš Suvalkų – pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais 10 val. ryto, kelionėje užtrukdavo 6–7 valandas.
1920 metų vasario 13-osios laikraštyje „Lietuva“ buvo išspausdintas tokio turinio skelbimas: „Automobilių važinėjamoji kontora praneša gerbiamajai publikai, kad nuo antradienio, vasario 10 dienos kasdiena pradės važiuoti automobiliai tuo tarpu Kauno, Mariampolės, Vilkaviškio, Virbalio, Kibartų ruožu. Iš Kauno išeis lygiai 7 v. ryto“.
Tiesa, iš šio skelbimo nėra aišku ar kursuoti pradėjo autobusai, ar lengvieji automobiliai. Automobiliu tuomet galėjo būti pavadintas ir autobusas (dar vienas populiarus to meto pavadinimas – autovežimiai, jais taip pat buvo vadinami ir leng-vieji automobiliai, ir autobusai, ir sunkvežimiai – aut. pastaba), o tikslūs pavadinimai, tokie, kokius vartojame šiandien, nusistovėjo daug vėliau.
Ar tuomet iš Kauno į Suvalkiją pradėjo kursuoti autobusas, ar leng-vasis automobilis, svarstyti verčia ir faktas, kad keliaujančių anuomet nebuvo daug. Žmonės gyveno skurdžiai, o daugumos jų reikalai dažniausiai buvo sutvarkomi artimiausiame miestelyje, retas kuris turėjo priežasčių vykti kur nors toliau. Be to, kur buvo galima (kad ir iš Kauno į Vilkaviškį), ten keliauta traukiniais. Kad ir kokie negreiti, jie tuomet vežė visgi greičiau, nei ne itin tobuli pirmieji automobiliai, kuriems teko ir papildomas iššūkis – itin prastos kokybės keliai.
Kokie trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo keliai, gerai iliustruoja žurnale „Lietuvos sparnai“ (1939 m., Nr. 13) išspausdintas interviu su senu šoferiu (stažas nuo 1912 metų) Pranu Valiukoniu, anuomet vežiojusiu ministrus ir kitokius ponus. Jis prisimena, kad trečiojo dešimtmečio pradžioje keliai ne tik duobėti ar išmalti buvo: vinys ir kiti aštrūs dalykai nuolat pradurdavo padangas, kurių ir trūko, jos buvo brangios. „Du, trys kilometrai ir lipk taisyti. Krapštais, krapštais, kol sulipini, kol uždedi – dvi valandos praeina. Nesuprantu, iš kur tų vinių kelyje atsirasdavo. Pavažiuoji, ir lipk vinis, uknolius traukyti. Kartą, grįžęs sveikas iš Marijampolės, sakau saviems šoferiams, kad padangos nei sykio nešnypštė. Ėmėsi už galvos, stebėjosi ir netikėjo…“ – pasakojo P. Valiukonis.
Be prastų kelių, netrūko ir kitų bėdų. Šalyje trūko kuro, tad reguliarūs autobusų reisai dažnai nutrūkdavo dėl jo stokos, autobusai dažnai vėluodavo, sugesdavo kelyje, keleiviai patirdavo visokių nepatogumų. Galima prisiminti, kad 1921 m. lapkričio pabaigoje sugedus autobusui, vykusiam iš Kauno į Marijampolę, žinomai rašytojai Žemaitei teko nakvoti lauke. Rašytoja sušalo, susirgo plaučiu uždegimu ir gruodžio 7 d. mirė.
1920 metais Kaune savo veiklą pradėjo Amerikos lietuvių akcinė prekybos bendrovė („Amlit“), prekiavusi kompanijos „Ford“ automobiliais, o vėliau pati Lietuvoje gaminusi autobusų kėbulus, panaudodama tam „Ford“ važiuokles. Kai kur teigiama, kad būtent „Amlit“ organizavo autobusų eismą Suvalkijoje. Tačiau yra ir kitokių žinių.
Laikraštis „Diena“ ( 1929-01-15), rašydamas apie Lietuvos pašto dešimtmetį teigia, kad „provincijoj paštas daugiausia vežiojamas arkliais ir tik paskutiniais laikais daugiau imama naudotis autobusais. Tose Lietuvos dalyse, kur yra plentai, pavyzdžiui, Suvalkijoje, jau 1922 metais reguliariai kursuodavo specialiai pašto autobusai „Express“, nudažyti tarptautinės paštų sąjungos priimta geltona spalva ir paženklinti vamzdeliais bei valstybiniu Vyčiu.“
Smulkiau apie tai randame žurnale „Technika ir ūkis“ (1938 m., Nr. 4–6), kuris taip pat rašo, kad tvarkingas reguliarus susisiekimas ruože Kaunas–Marijampolė–Kalvarija–Lazdijai–Alytus (taip pat ruožuose Garliava–Prienai ir Kaunas–Zarasai) buvo organizuotas nuo 1922 m. pradžios. Mat dar 1921 m. rugsėjo 27 d. Pašto, telegrafo ir telefono valdyba pasirašė sutartį su J. Grigaičiu „įrengti kasdieninį automobiliais susisiekimą vežiojimui pašto korespondencijos, keleivių, prekių ir krovinių“. J. Grigaičiui (vėliau – bendrovė „Ekspress“) pavyko organizuoti tvarkingą reguliarų susisiekimą, tad nuo 1922 m. pradžios minėtuose ruožuose pradėjo kursuoti N. A. G. firmos autobusai. Tiesa, nesklandumų neišvengta: štai 1922 m. balandžio 7 d. bendrovė reguliarų susisiekimą nutraukė beveik mėnesiui, nes Lietuvoje negalėjo gauti benzino. Autobusai arba nekursavo, arba smarkiai (iki 12 val.) vėlavo, kai kurių paštų viršininkai, negaudami pašto siuntų, net prašė Pašto valdybos leidimo pašto korespondencijos vežiojimui samdyti arklius…
1922 m. birželio 22 d. „Ekspress“ autobusus ir sutartį perleido bendrovei „Amlit“, tačiau tvarkingo susisiekimo nepavyko organizuoti ir jai.
Kaip rašoma Liucijaus Suslavičiaus ir Klaudijaus Driskiaus knygoje „Automobilis Lietuvoje. 1918–1940 metai“, „1923–1924 metais autobusai užmiestyje praktiškai nevažinėjo, keleivius veždavo lengvieji automobiliai“.
(Bus daugiau)
P. s. Turite istorinės medžiagos (nuotraukų, dokumentų ir kt.), faktų, prisiminimų šia tema ir galinčių ją papildyti? Kviesčiau susisiekti – parašyti (el. p. gintaras@suvalkietis.lt), paskambinti (8 687 94445) ar tiesiog užeiti į redakciją.

Parengė Gintaras KANDROTAS

Nuotrauka iš žurnalo „Technika ir ūkis“

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.