Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Marijampolės krašto viešojo transporto istorijos štrichai (Sūduvos istorijos puslapiai)

(Pradžia Nr. 37)
Amerikos Lietuvių Akcinės Bendrovės Marijampolės savivaldybei pateikti būsimos autobusų stoties brėžiniai.Trumpam stabtelėkime prie Marijampolės autobusų stoties istorijos (knygoje jai bus skirtas atskiras skyrelis).
Kur Marijampolėje sustodavo ir keleivius paimdavo ar paleisdavo pirmieji juos vežę automobiliai, tik-rų žinių aptikti sunku. Sprendžiant iš ano meto fotografijų, trečiajame dešimtmetyje automobiliams, o paskui ir autobusams buvo paskirtas kampas Piliečių aikštėje (taip nuo 1920 m. vadinosi Senosios rinkos aikštė; 1927 m. ji gavo J. Basanavičiaus aikštės vardą).
Kad aikštėje būta greičiau tik vietos sustoti autobusams, o ne tradicinės stoties, liudija žinutė „Autobusų kova“, publikuota laik-raštyje „Šaltinis“ (1927-06-29, Nr. 27): „Dabartiniu laiku Marijampolėj priviso autobusų kaip grybų. Dėlei šios priežasties matomai tenka keleiviams nukentėti. Man teko kartą vykti Kaunan. Atvykus man prie autobusų į Piliečių aikštę, kunduktoriai ėmė man už rankų ir skvernų taip tąsyti kad nežinau kaip būčiau ištrūkęs, jeigu nebūtų išgelbėjusi policija.“
Lietuvos centriniame valstybės archyve galima rasti dokumentų, liudijančių, kad tuometinė miesto valdžia bandė spręsti stoties prob-lemas, tačiau beveik visada tie sprendimai sulaukdavo vienokių ar kitokių protestų: tai iš piliečių, tai iš autobusų savininkų. Viešos diskusijos būta 1928 metais, tačiau ir tada stotis palikta ten, kur buvusi – J. Basanavičiaus aikštėje, o su ja liko ir visos senos problemos.
Laikraščio „Šaltinis“ (1929 m. gruodžio 14 d.) rašinyje „Nėra prižiūrėtojo Marijampolės autobusų stoty“ keliama problema, kad stotyje trūksta tvarkos ir kad joje reikalingas prižiūrėtojas, kuris apsaugotų keleivių teises ir kantrybę. Autobusai nebuvo linkę laikytis grafikų, jų savininkai leisdavo išvykti tik tada, kai autobusas prisipildydavo keleivių. Tad atėjus stotin, kartais tekdavo laukti ir valandą ar ilgiau, kol pavykdavo išvykti.
Keleiviai skundėsi autobusų savininkų įžūlumu, grafikų nesilaikymu, galų gale – išviečių nebuvimu stotyje, o autobusų savininkai nesutarė, kaip stotyje turi būti statomi autobusai.
Miesto valdžia kiek sugebėdama bandė spręsti stoties problemas. Pavyzdžiui, iš LCVA saugomos Marijampolės miesto burmistro nutarimų knygos (1932 m.) matyti, kad įžūlesni autobusų savininkai kartais būdavo „premijuojami“ 5–10 litų bauda už grafikų nesilaikymą ar keleivių rankiojimą gatvėse. Būta ir burmistro nutarimo dėl autobusų stovėjimo tvarkos: autobusų stoties teritorijoje Marijampolės miesto savininkų autobusai turi stovėti „pirmoje eilėje nuo Achrono namo į šiaurę“, atvažiavusieji iš kitur turi užimti vietas į šiaurę nuo Marijampolės autobusų.
Autobusų šoferiai skundėsi, kad nėra kur nusiplauti autobusų: juos siūlyta plauti… Šešupėje.
Anuomet virė daug diskusijų apie autobusų stoties Marijampolėje reikalingumą, apie tai, kokiu būdu ir kur ji turėtų būti statoma. Antai buvo kilęs sumanymas nupirkti iš Bieloblockio įpėdinių Kauno gat-vėje esančius rūmus (buv. realinė gimnazija) su sklypu prie Kauno–Pramonės gatvių ir ten įrengti autobusų stotį, tačiau kaina buvusi per aukšta.
Stoties klausimas buvo išspręstas 1932 metais. Ją Marijampolėje panoro statyti dvi firmos – Amerikos Lietuvių Akcinė Bendrovė ir Lietuvos naftos produktų akcinė bendrovė „Falkan“ bei Akcinė bendrovė „Litpetrol“. Po savotiško konkurso ir derybų sutartis dėl stoties statybos birželio 14 dieną buvo pasirašyta su Amerikos Lietuvių Akcine Bendrove.
Šia sutartimi burmistras J. Maurukas Amerikos Lietuvių Akcinei Bendrovei suteikė išimtinę teisę įrengti ir valdyti 18 metų stotį Marijampolėje, Kauno g. 34, buvusiame Kazio Černiaus sklype.
Bendrovė įsipareigojo ne mažesniame kaip 1600 kv. metrų ploto nuosavame sklype įrengti stotį, išgrįsti kiemą, sutvarkyti vandens nubėgimą, aptverti teritoriją, įrengiant dvejus vartus autobusams išvažiuoti ir įvažiuoti. Sklype turėjo būti pastatytas ne mažesnis nei 130 kv. metrų ploto mūrinis vieno aukšto namas, aplink namą įrengtas betoninis peronas. Name turėjo būti patalpos bufetui, virtuvei, laukiamasis kambarys keleiviams, kabinetas budėtojui, kambarys vairuotojams, patalpa bagažui.
Išviečių įrengimas, plovykla, degalinė, oro siurblys ir kitokia įranga taip pat gana smulkiai aptarta sutartyje. Numatyta stotį apdrausti, o jos priežiūra, apšvietimas, šildymas, švaros palaikymas buvo bendrovės pareiga.
Stotyje surenkama rinkliava pagal sutartį turėjo būti dalijama taip: trys ketvirčiai surinktų pinigų atitenka savivaldybei, vienas ketvirtis – bendrovei. Taksą už autobusų stovėjimą turėjo nustatyti burmistras, autobusams pirmus trejus metus ji turėjo būti ne mažiau kaip 2 litai.
(Bus daugiau)
P. S. Turite istorinės medžiagos (nuotraukų, dokumentų ir kt.), faktų, prisiminimų šia tema (iš bet kurio laikotarpio) ar galite ją papildyti, patikslinti? Kviesčiau susisiekti – parašyti (el. p. gintaras@suvalkietis.lt), paskambinti tel. 8 687 94445 ar tiesiog užeiti į redakciją.
Parengė Gintaras KANDROTAS

Iliustracija iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.