Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Marijampolės krašto viešojo transporto istorijos štrichai

(Pradžia Nr. 37)
Tokį modernų autobusą ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo įsigijusi Marijampolės karių savanorių grupė.1933 metais keleivių vežimo verslas Lietuvoje sulaukė reformų – buvo įvesta leidimų sistema atskiruose ruožuose. Tą padaryti paskatino jau minėtos priežastys: arši ir toli gražu ne visada sąžininga autobusų savininkų konkurencija, numuštos keleivių pervežimo kainos, kurios trukdė savininkams išmokėti paskolas už autobusus, įsigyti naujų ir apskritai palaikyti autobusus techniškai tvarkingus. Įvedus leidimų sistemą, atskiruose plentų ruožuose leista kursuoti tik tam tikram skaičiui autobusų, kurie turėjo laikytis grafikų, o bilietai privalėjo būti parduodami už nustatytą kainą. Marijampolės–Kauno ruože iš prieš tai kursavusių 24 autobusų teliko 13, o bilietai pabrango iki 5,1 Lt už kelionę į vieną pusę.
Visoje Lietuvoje 1933 metais, įvedus leidimų sistemą, dirbo 87 autobusai, kurie pervežė 701 tūkstantį keleivių. Tokie skaičiai pateikiami Lietuvių enciklopedijoje. Čia turima galvoje leidimų ruožuose dirbę autobusai (būta ir ruožų be leidimų, taip pat ir miestų autobusų), nes knygoje „Lietuvos automobilių transportas XX amžiuje“ pateikiami duomenys, kad 1933 m. Lietuvoje iš viso būta 303 autobusų.
1933 m. sausio antroje pusėje dėl užsnigtų plentų ir šalčio (būta net 36 laipsnių speigo) Suvalkijoje sutriko autobusų eismas. Štai sausio 22 d. apie pietus iš Marijampolės į užmiestį negalėjo išvykti nė vienas autobusas. Tarp Kauno ir Marijampolės susisiekimas buvo nutrauktas ir nuo sausio 27 iki 31 d., į Lazdijus autobusai nevažiavo daugiau kaip savaitę.
Beje, autobusų eismą kone kasmet sustabdydavo ir pavasario polaidžiai. Pradėjus šilti orams ir bjūrant keliams, jais būdavo uždraudžiamas sunkių transporto priemonių eismas. Mūsų krašte tai buvo ypač aktualu, nes keliai čia buvo itin prasti. Dar 1925 m. leidinys „Savivaldybės“ (Nr. 8) pažymėjo, kad „kalbant apie Marijampolės apskrities kelių stovį, reikia paminėti ne tik blogą jų taisymą, bet ir, svarbiausia, – to blogumo aplinkybes – žemės paviršių, kuris labai atsiliepia keliams. Marijampolės apskrities žemės paviršius visais atžvilgiais keliams yra nepatogus, nes čia kuone visur žemė yra prie molio, kuris sniegui sutirpus ar kiek palijus, visai praskysta ir tada važiuoti tikras vargas: ratai apsivelia molio purvu ir klimpsta ligi pat stebulių į žemę“. Kadangi keliai buvo tvarkomi lėtai, apie panašias problemas spauda rašydavo kone kasmet.
Nuo 1934 m. sausio 17 d. Suvalkijos plentų ruožuose atpigo autobusų bilietai. Bilietas iš Marijampolės į Kauną, kainavęs 5,1 lito, atpigo iki 4,4 Lt, o bilietas iš Kalvarijos į Kauną, kainavęs 7 Lt, dabar kainavo 5,7 Lt. Taip pat sumažėjo tiesioginių autobusų reisų tarp Marijampolės ir Kauno, nes atsirado tiesioginiai reisai Kaunas–Lazdijai, Kaunas–Alytus (per Kalvariją) ir kt.
1934 m. balandžio viduryje paštą iš Kauno į Marijampolę bei Kalvariją imta vežioti ne tik traukiniais, bet ir autobusais.
„Suvalkietis“ liepos mėnesį pranešė, kad metų viduryje Kauno–Marijampolės–Alytaus ruože broliai Petrauskai paleido dar vieną naują keleivių autobusą, kurį pagamino „Amlit“ bendrovė. 22 vietų autobusas kainavęs 24000 litų.
1934-ųjų vasarą autobusai sulaukė rimto konkurento: geležinkeliu Kaunas–Alytus pradėjo kursuoti naujos modernios „automatrisos“. Jos išvystydavo 70–80 km/val. greitį, tad kelionė iš Marijampolės į Kauną užtrukdavo tik 1 val. ir 15 min.
Rugpjūčio 23 d. sustreikavo Kauno-Marijampolės–Alytaus–Lazdijų, Ukmergės–Zarasų ir kitų užmiesčio ruožų autobusų šoferiai ir konduktoriai.
Jie autobusų savininkams įteikė raštiškus reikalavimus, kad šoferiams būtų mokama ne mažiau 250 Lt, o konduktoriams 200 Lt per mėnesį ir kad algos nevėluotų; kad per metus gautų dvi savaites apmokamų atostogų, taip pat turėtų vieną laisvą dieną per savaitę; kad prie vairo per parą nereikėtų praleisti ilgiau kaip 12 valandų. Tą pačią dieną Kaune prasidėjo derybos tarp šoferių ir autobusininkų įgaliotinių, tarpininkaujant darbo inspektoriui. Streiko metu iš Marijampolės išvažiavo į Kauną keletas autobusų, vairuojamų pačių savininkų arba pašaliečių šoferių, bet dauguma keleivių, vengdami nemalonumų, važiavo traukiniais arba lengvaisiais automobiliais.
Streikas užsitęsė 6 dienas. Autobusų savininkai, apeliuodami į esą menkas apyvartas, Suvalkijos ruožuose sutiko šoferiams mokėti tik 200 litų algas, o konduktoriams – 150 litų. Taip pat savininkai sutiko su reikalavimais dėl atostogų ir darbo normavimo. Streiko pabaigą, kaip rašoma spaudoje, paskatino „kai kurių auto tarnautojų ekscesai, pasireiškusieji langų daužymu ir net autobusų apvertimu, o taip pat ir komunistų bandymas šoferiams „pagelbėti“ savo atsišaukimais“.
(Bus daugiau)
P. S. Turite istorinės medžiagos (nuotraukų, dokumentų ir kt.), faktų, prisiminimų šia tema (iš bet kurio laikotarpio) ar galite ją papildyti, patikslinti? Kviesčiau susisiekti – parašyti (el. p. gintaras@suvalkietis.lt), paskambinti (8 687 94445) ar tiesiog užeiti į redakciją.
Parengė Gintaras KANDROTAS
Nuotrauka iš dienraščio „Diena“ (1931 m. spalio 25 d.), saugomo Marijampolės kraštotyros muziejuje

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.