Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Marijampolės krašto viešojo transporto istorijos štrichai (Sūduvos istorijos puslapiai)

(Pradžia Nr. 37)
Autobusas su dujų generatoriumi Marijampolės autobusų stotyje.1936 m. gegužės mėnesį vietoje ilgamečio Marijampolės autobusų stoties viršininko Stepelio paskirtas marijampolietis aviacijos atsargos kapitonas Klimavičius.
Tą patį mėnesį pranešta, kad pradėtas tiesioginis susisiekimas autobusais tarp Marijampolės ir Prienų. Tiesa, rudens pabaigoje autobusai į Prienus nustojo važinėti dėl itin blogų kelių. Norintys pasiekti Prienus marijampoliečiai vėl turėjo keliauti per Garliavą.
Nuo 1936 m. rugpjūčio 1 d. autobusai iš Suvalkijos jau vyko į naująją Laikinosios sostinės autobusų stotį, atidarytą Vytauto prospekte, kur ji, tik neseniai rekonstruota, veikia iki šiol.
Tais pat metais Kelių valdyba nustatė naują autobusams važinėti tvarką. Ji pabandyta padaryti patogesnė keleiviams: „Jei lieka 5 keleiviai, netilpę į išėjusį autobusą, tai turi eiti kitas autobusas. Jei išėjo tą dieną skirtas paskutinis autobusas, tai naujas autobusas turi eiti, jei liko bent trys keleiviai. Jei laukiamas autobusas pasivėlina daugiau, kaip 30 min., tai 5 keleiviai jau gali reikalauti, kad leistų jiems atskirą autobusą.
Bilietai autostotyje parduodami iš eilės tiems keleiviams, kurie anksčiau atvyksta, nepaisant ar jie toli ar netoli važiuos. Bilietus galima užsisakyti ir telefonu, tik pinigus reikia sumokėti ne vėliau, kaip 5 min. prieš autobusui išeinant. („Šaltinis“, 1936-09-05 Nr. 36)
Baigiantis ekonominei krizei, vėl ėmė augti prekyba automobiliais ir autobusais. Prie to prisidėjo ir Vyriausybė, sumažinusi muito tarifus: benzino kaina, buvusi bene didžiausia Europoje, sumažėjo 24 %. Nuo 1936 m. į benziną imta maišyti 5 proc. etilo spirito, toks mišinys buvo vadinamas motorinu ir kainavo kiek brangiau, nei benzinas. Kilogramo (taip pateikiamos kainos žurnale „Technika ir ūkis“ 1938m., Nr. 4-6) benzino urmo kaina 1936 m. siekė 1,09 Lt, kilogramas motorino kainavo 1,25 Lt, o štai kilogramas gazolio (dyzelinio kuro) – vos 0,25 Lt. Tad suprantama, kad šiuo kuru varomo transporto skaičius smarkiai augo (pavyzdžiui, 1938 m. apie 80 % visų užmiesčio autobusų jau buvo dyzeliniai).
Lietuvoje 1936 metais dirbo 150 autobusų, jie pervežė 1 mln. 472,7 tūkst. keleivių.
1937 metais bilietas iš Marijampolės į Kauną kainavo 3,9 lito. Nuvykti į Liudvinavą iš Marijampolės kainavo 0,9 Lt, į Kalvariją – 1,3 Lt, į Simną – 2,8 Lt, į Alytų – 4,6 Lt. Bilietas iš Kalvarijos į Šeštokus kainavo 1,1 Lt, į Alytų – 3,9 Lt.
Lietuvoje 1937 metais dirbo 161 autobusas, pervežė beveik 2 mln. keleivių. Šie, pasak to meto spaudos, jau darėsi išrankūs, nenorėjo važiuoti „visokiais chlamais“, reikalavo gerų autobusų: „Pasitaiko, kad keleivis nusipirkęs bilietą ir pamatęs blogesnės išvaizdos autobusą, atsisako juo važiuoti ir reikalauja bilietą perregistruoti tam laikui, kada važiuos modernus autobusas. Kai kurie keleiviai tiesiog reikalauja: „duokite bilietą į modernų autobusą“ („Lietuvos aidas“, 1937-10-20).
1938-ieji prasidėjo didelėmis pūgomis, dėl kurių sausį autobusai iš Kauno važiavo tik į Prienus, Garliavą ir Raudondvarį, o kitur niekur nekursavo.
„Dvylika autobusų provincijoj liko užpustytų, o jais važiavę keleiviai turėjo kitomis susisiekimo priemonėmis toliau važiuoti“, – pranešė dienraštis „Lietuvos žinios“, o laikraštis „Dešimt centų“ dar papildė, kad „pačių autobusų savininkų iniciatyva pasamdyta apie 100 bedarbių, kurie valo sniegą nuo svarbesniųjų Suvalkų krašto plentų.“
1938 metais maršrutuose Kaunas–Vilkaviškis, Kaunas–Naumiestis ir Kaunas–Kalvarija dirbo 22 autobusai, jie vežė 331,7 tūkst. keleivių.
Visoje Lietuvoje leidimų ruožuose 1938 metais dirbo 189 autobusai, pervežę apie 2,5 mln. keleivių.
(Bus daugiau)
P. S. Turite istorinės medžiagos (nuotraukų, dokumentų ir kt.), faktų, prisiminimų šia tema (iš bet kurio laikotarpio) ar galite ją papildyti, patikslinti? Kviesčiau susisiekti – parašyti (el. p. gintaras@suvalkietis.lt), paskambinti tel. (8 343) 51474 ar tiesiog užeiti į redakciją.

Parengė Gintaras KANDROTAS
Nuotrauka iš marijampoliečio Vytauto Gaulios archyvo

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.