Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Marijampolės krašto viešojo transporto istorijos štrichai (Sūduvos istorijos puslapiai)

(Pradžia Nr. 37)
Autobusai Marijampolėje J. Basanavičiaus aikštėje apie 1928 metus.Vystytis viešajam transportui nepadėjo ir tai, jog 1924–1926 metais Lietuvoje vis dar nebuvo nė vienos (!) viešos degalinės.
Kaip rodo to meto statistika, 1922 metais Lietuvoje tebuvo 155 automobiliai (101 iš jų – Kauno apskrityje, 13 – Šiaulių apskrityje, 11 – Vilkaviškio apskrityje, likusieji – kitose apskrityse).
Keleivius vežantiems automobiliams anuomet mūsų krašte teko konkuruoti ne tik su geležinkeliu ar vežikais, bet ir savotiška „konke“ – arklių traukiamu siaurojo geležinkelio vagonu. Tokia transporto priemonė dar 1923 metais vežiojo žmones iš Marijampolės į Vilkaviškį. Kaip rašoma laikraštyje „Krašto balsas“ (1923-01-12), „tarp Marijampolės ir Vilkaviškio vaikščioja siaurasis gelžkelis, kuriuo važinėja vienas arklių traukiamas vagonėlis. Tas vagonėlis sukaltas iš lentų, nesandarus, todėl pro jį kiaurai švilpia vėjas. Maža to: bevažiuodamas dažnai nupuola nuo bėgių ir keleiviams tenka išlipus jį užsidėti, nes ne kartą visai girti konduktorius ir vežėjas to nepajėgia. Vargas žmonėms keliauti, visi bara valdžią, kad ji nesirūpinanti susisiekimą tarp Marijampolės ir Vilkaviškio pagerinti, bet nieks nepasistengia sužinoti, kad tas gelžkelis ne valdžios, bet privatinėse rankose.“
Visgi nuo maždaug 1925 metų autobusai vėl ima kursuoti, susisiekimas jais greitai populiarėja. Pamažu šalyje didėjo autobusų skaičius, daugėjo maršrutų, kuriais jie važinėjo.
1926 m. Marijampolės mieste buvo 18 automobilių, iš jų 8 lengvieji ir 10 autobusų, o apskrityje – 40 automobilių, iš jų 25 lengvieji ir 15 autobusų. Visoje šalyje tais metais įregistruota 100 autobusų. Prasidėjo arši konkurencija. Štai kaip ji aprašoma 1927 m. birželio 29 d. laikraštyje „Šaltinis“: „Dabartiniu laiku Marijampolėj priviso autobusų kaip grybų. Dėlei šios priežasties matomai tenka keleiviams nukentėti. Man teko vykti kartą į Kauną. Atvykus man prie autobusų į Piliečių aikštę, kunduktoriai ėmė man už rankų ir skvernų taip tąsyti, kad nežinau kaip būčiau ištrūkęs, jei nebūtų išgelbėjusi policija“. Po mėnesio (liepos 28 d.) tame pat laikraštyje pastebėta, jog „autobusų varžytynės tarp savęs privedė net ligi to, kad iš Marijampolės į Kauną autobusai jau veža už 4 litus; tuo tarpu gelžkeliu kainuoja 5 lit. 20 cent.“
Tačiau ką ten Marijampolė! Net Virbalyje buvo pastebima nežmoniška autobusų konkurencija, o kartu su ja – ir betvarkė: „Priviso čia autobusų daugiau negu jų čia reikia. Keletas žydelių susitvarstė suirusius senus autobusus, kurie važinėjant nuolat genda ir daug nemalonumo suteikia keleiviams. Šoferiai taip pat neišsilavinę vaikėzai, kurie nesugeba pastebėti visų trūkumų. Neseniai, važiuojant į Virbalį, pusiaukely vėlai vakare sustojo: mat, pritrūko benzino; keleiviai, užsimokėję pinigus, pėkščiomis ėjo namo. Kitą kartą važiuodamas taip pat tamsy, be žiburių, užvažiavo ant vežimo, prikrauto tuščių kubilų. Triukšmas pasidarė didžiausias, kubilai išlakstė po visas puses. Keleiviams taip pat teko gerokai susitrenkti ir išsigąsti. Prie šitokios autobusų tvarkos ateityje galima ir didesnių nemalonumų susilaukti.“ („Šaltinis“, 1928-03-10)
Knygoje „Lietuvos autotransportas XX amžiuje“ rašoma, kad 1928 m. Lietuvoje didėjant autobusų skaičiui, Susisiekimo ministerija pradėjo rengti autobusų eismo reguliavimo tvarką, maršrutų sistemą, vieningus važiavimo tarifus. Įdiegta leidimų keleiviams vežti autobusais sistema. 1928 m. Lietuvoje veikė 33 autobusų maršrutai, padalyti į tris koncesinius ruožus: Kaunas–Aukštaitijos miestai; Kaunas–Dzūkijos miestai ir miesteliai bei artimi Kaunui miestai; Kaunas–Suvalkijos miestai ir miesteliai (Marijampolė, Vilkaviškis, Naumiestis, Šakiai, Kalvarija, Simnas, Garliava). Šiame ruože dirbo 22 autobusai, kurie per metus nuvažiavo per 1 mln. km ir pervežė per 160000 keleivių.
Įdomu tai, jog iki pat 1927-ųjų lapkričio Kaune nebuvo centrinės autobusų stoties. Autobusai keleivių laukdavo prie geležinkelio stoties arba Vilniaus, P. Lukšio (dabar – Šv. Gertrūdos) gatvėse. 1927 m. rugsėjo 22 d. Kauno miesto taryba priėmė privalomąjį nutarimą, kad centrinė stotis turi būti atidaryta lapkričio 15 d. Vieta jai parinkta miesto centre – Nemuno gatvėje, kur būta didelio kiemo. Beje, ši gatvė tarpukario Kaune garsėjo kaip „nuodėmių“ gatvė, kurioje naktimis darbavosi prostitutės („Lietuvos žinios“, 1927-11-09).
Pajutę naujo verslo galimybes, autobusus ėmė pirkti ne tik žydai, bet ir lietuviai, tad netrukus atsirado arši konkurencija. 1927 metais šalyje buvo 124 autobusai, o 1930 metais – jau 298.
(Bus daugiau)
P. S. Turite istorinės medžiagos (nuotraukų, dokumentų ir kt.), faktų, prisiminimų šia tema (iš bet kurio laikotarpio) ar galite ją papildyti, patikslinti? Kviesčiau susisiekti – parašyti (el. p. gintaras@suvalkietis.lt), paskambinti (8 687 94445) ar tiesiog užeiti į redakciją.

Parengė Gintaras KANDROTAS

Nuotrauka iš albumo „Senoji Marijampolė“

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.