Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Savo dalią atsineši gimdamas...“ (Gyvenimo spalvos)

Prisimindama gyvenimą kaime ponia Eugenija sako, kad pykčių, nesutarimų būdavę mažiau: „Žmonės – ne angelai, bet gražiai sugyventi būtina“.Taip išsitarė pašnekovė, kai besikalbėdamos apie gyvenimą (kaip greit prabėgo daugiau nei aštuoni dešimtmečiai!) akimis nardėme po spalvų ir vaizdų jūrą, o kiekvienas iš paliestų, išskleistų daiktų priminė vis kitokius nueito ilgo kelio tarpsnius… „Tokia jau mano liga – siuvinėjimas.
Ir dar skaitymas. Tik ir galvoju, būdavo, kaip čia prisėdus su knyga ar paveikslu, nes laiko, kol dirbau, vaikus auginau, juk nebuvo. Nežinau kaip, jei ne siuvinėjimas, būčiau iškentusi, išgyvenusi sunkiausius momentus, kai slaugiau vyrą, netekau sūnaus. Susikaupiu, būdavo, susitelkiu – stengiuosi galvoti tik apie tai, ką darau, stumiu kitas mintis tolyn. Nieko nėra baisiau, kaip savo vaiką laidoti…“ Nors šie prisiminimai dar neseni, tačiau Eugenija Makevičienė, ilgai gyvenusi Marijampolėje, o pastaruoju metu – pas dukrą Liudvinave, gyvenimo ar to, kuris mūsų darbus ir dienas dėlioja pagal savąjį planą, nekeikia. Nes yra patyrusi ir daug gero: šešiasdešimt metų pragyveno santuokoje, vyras buvęs darbštus (siuvėjas), gražiai sugyveno, vaikai irgi užaugo darbštūs, dabar jau ketvertas anūkų savo gyvenimus susikūrė…
Siuvinėti paveikslėliai puošia ne vieną namų erdvę.Pašnekovės šaknys Kreivukės kaime (Kalvarijos sav.), čia augo keturių vaikų šeimoje, nuo pat mažens žinojo, kad be darbo nieko nebus. „Visi daug dirbo – kitaip nė nežinojome, nes iš kur viską paimsi? Tėvams sunku buvo. Mano mama labai gražiai audė, siuvo, o teta ne tik audė, bet ir arė, ir akėjo… Viską jos spėdavo. Dabar jau tų audeklų niekam nebereikia, visko pilna, Irmutė (dukra) saugo juos – tikrai gražūs, kiek darbo įdėta. Aš siuvinėti pradėjau irgi kaime, dar ir elektros nebuvo – prie žibalinės lempos mano pirmi paveikslai atsirado. Paskui buvo didelė pertrauka, o kai išėjau į pensiją, pamačiau per televiziją siuvinėjant tokį vyrą – na, nuo tada ir vėl „susirgau“.
…Baigusi mokyklą (į ją pėsčiomis eidavo trejetą kilometrų ir sako nebuvę jokių bėdų ar minties, kad toli – gal kaip tik užgrūdino) Eugenija dar dirbo kaimo bibliotekoje, paskui mokėsi lengvosios pramonės technikume, kurį laiką dirbo tuomečiame „Orijos“ vilnų verpimo fabrike, vėliau ilgus metus – dabartiniame „Vernite“ (tuomet – Putliųjų verpalų fabrikas) ekonomiste. Sulaukusi pensinio amžiaus dirbo dar septynetą metų. „Visko tada jau užteko, nors kai su vyru pradėjome gyventi, tai, kaip sakoma, nuo nulio, nieko neturėjome. Bet kai dirbi, viskas užgyvenama, o tingėdamas žmogus vis labiau panyra į tinginystę… Tik kad tas laikas labai greitai bėga. Atsimenu, kai mirė mano tėvelis, mama sakė, kad tarsi ir negyventa – viskas taip greit praėjo. Dabar ir man taip atrodo – sunku be savo žmogaus.“
Siuvinėti paveikslėliai puošia ne vieną namų erdvę.Pašnekovė labai džiaugiasi rūpestinga dukra (Irma Gasperavičienė – dziudo trenerė), kuri neabejinga įvairioms grožio apraiškoms, domisi daugeliu dalykų. Namuose, kurių interjeras originalus ir jaukus, nemažai ir motinos siuvinėtų paveikslų – išsaugoti net patys seniausi. Čia – tik menkutė dalis. Kai iškėlė tikrus lobius, saugiai laikomus, akys apraibo. Ponia Eugenija siuvinėja kryželiu, bet nesinaudoja jau gatavais trafaretais, kur sužymėtos spalvos ir atspalviai, o lieka tik padengti siūlais paviršių. Ji, žiūrėdama į langelių šabloną, pati derinasi spalvas ir siuvinėja smulkutėliais dygsneliais ant audeklo – dėl to smulkumo kai kurie darbai net sukuria optinę apgaulę, lyg būtų trimačiai… Norint nenukrypti nuo proporcijų, linijų reikia labai atidžiai skaičiuoti, nes vos tik kas – jau turi ardyti, o tai ir laiko, ir kantrybės ėdžia. Štai tas įtemptas skaičiavimas, susikaupimas sako ir padėjo, kai sunkiomis valandomis ir dienomis mintys blaškėsi tarp šviesių praeities prisiminimų ir tų dienų skausmo.
…Moteris pasidžiaugė, kad per ilgus metus nebuvo rimčiau susirgusi, tad kai praėjusią vasarą prireikė operuoti akis, buvo neramu. O sunkiausia buvo po to ilgokai nieko nedaryti. „Lenktis negali, kelti negali – dukra viską daro, saugo mane. Tai ir siuvinėjimas, ir skaitymas buvo atidėtas. Bet dabar jau sakiau, kad noriu siūlų, noriu siuvinėti. Ir knygą perskaičiau – didelis džiaugsmas skaityti, matyti… Knygose daug išminties. Vienoje esu perskaičiusi, kad siela – tai kaip vėjo dvelksmas, bet laiko žmogų. Tikiu, kad ir mane laiko.“
Ir kokie tamsūs ar nejaukūs būtų šie rudens vakarai, šiuose namuose bus šilta, šviesu ir pilna spalvų, nes kai žmogus kuo nors tiki, žino, ko nori ir to siekia, negali būti kitaip. Iš spalvotų siūlų sruogų, knygų, kurios laukia būti perskaitytos, sklinda ta geroji energija…
Nijolė TREINYTĖ
Romo LINIONIO nuotraukos 

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.