Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Skirta jaunimui, bet tiks ir visiems...

Istorikas Rimvydas Urbonavičius atsiimdamas padėką dėkojo Vaidai ir visiems, padariusiems didelį darbą.Kovo 11-osios išvakarėse Petro Kriaučiūno viešojoje biblioteka kvietė į premjerą: buvo pristatytas dokumentinis filmas „Marijampolės istorijos pėdsakais“. Tai didelio ir netrumpai trukusio visos grupės žmonių darbo rezultatas. Idėja gimė, vystėsi ir buvo realizuota bibliotekoje, prisidėjus nemažam būriui geranoriškų įvairių sričių marijampoliečių. Vyresnioji biblio-tekininkė Vaida Juselytė, kartu su bibliografe (ir kraštotyros žinove) Loreta Skinkiene įskėlusi pirmąją kibirkštį, darbo pabaigoje vardijo jau visą kūrybinę grupę: tai operatorius Vaidas Baranauskas, montažo autorius Tomas Bujauskas, kompiuterinę grafiką sukūrę Augustina Miknevičiūtė ir Laurynas Bendorius, garso operatorius Vilius Krivickas. Jiems visiems ir savo prisiminimais, dokumentine medžiaga bei žiniomis pasidalijusiems marijampoliečiams buvo nuoširdžiai padėkota.
Vaida Juselytė sako, kad filmo idėja atsirado iš… jos pačios nežinojimo. „Po istorijos studijų pradėjusi dirbti ir gavusi pirmąją užduotį suvokiau, kad apie Marijampolės praeitį nieko nežinau, mano žinių bagažas buvo labai menkas. Tada suvokiau, kad bet kuris jaunas žmogus, pradedantis domėtis Marijampolės praeitimi, turi skaityti sunkią istorinę literatūrą, susirankioti kažkur išblaškytą informaciją, ją išsifiltruoti, kad susivoktų bendrame kontekste. Taip mums – Loretai Skinkienei, tuomečiam skyriaus vedėjui Vaidui Baranauskui ir man – kilo idėja sukurti filmą. Kadangi nė vienas nebuvome nei scenaristas, nei režisierius ar apskritai filmų kūrėjas, tai mokėmės ir pradėjome dirbti tarsi visiškoje dykynėje.“
Gausiai susirinkusiems marijampoliečiams buvo papasakota ir filmo atsiradimo istorija.Planai, sako, keitėsi bent penketą kartų – tiek dalių (serijų) dabar yra šiame kiek daugiau nei valandą trunkančiame filme. Kiekviena jų – tai atskiras 10–15 min. trukmės filmukas konkrečia tema. Kūrėjai, jau turėdami daugybę medžiagos (jos dabar prifilmuota maždaug 50 valandų), suvokė, kad teks panaudoti tik nedidelę jos dalį, o ir tai, kas jau atrinkta, informatyvu, vis tiek… per ilga. „Iš pradžių filmas turėjo būti vientisas ir nuoseklus, bet bendraudami su jaunimu, moksleiviais ir klausinėdami jų apie tokių filmų naudą supratome, kad išlaikyti dėmesį ties daugybe istorinių faktų visą valandą jiems būtų sunku. Todėl nutarėme mūsų jau išfiltruotas temas išskaidyti. Montuojant vėlgi kilo nemažai ginčų – taip liko penkios dalys, kiekvieną galima rodyti atskirai. Manome, kad tai galėtų būti metodinė medžiaga mokytojams nagrinėjant vieną ar kitą temą.“ „Švietimas Marijampolėje“, „Verslininkystės raida“, „Karinis miestelis“, „Kvietiškio dvaras“, „Marijampolės sporto ištakos“ – štai tokios temos jau paliestos. Ketinta panagrinėti aštuonias temas: dar apie architektūrą, politiką (kartu su ekonomika) ir sakralinius dalykus – bažnyčios istoriją, teologiją…

Jų kol kas nėra dėl skirtingų priežasčių. Apie architektūrą buvo surinkta tiek daug medžiagos, kad į keliolika minučių viską sudėti būtų buvę neįmanoma – veikiausiai teks imtis atskiro darbo. Kitoms temoms medžiagos arba pritrūko, arba nelabai atsakingai pasielgė daug žadėję žmonės… Apskritai, iššūkių buvo nemažai ir visokių: nuo jau minėtų iki technikos gedimų. „Apie tuos iššūkius galėčiau pasakoti ir pasakoti, tačiau labiau noriu padėkoti žmonėms, atsiliepusiems į mūsų prašymą, pasidalijusiems tuo, ką žino ar profesionaliai komentavusiems“, – sako Vaida Juselytė. Tai Judita Zubavičienė, Joana Žiemienė, Juozas Juselis, Rimvydas Urbonavičius, Tomas Kukauskas, Juozas Slaboda, Vida Mickuvienė, Gintautas Žibūda, Kęstutis Bagdonavičius ir kiti. Jų pasakojimai ar komentarai, susipynę su filmuotais vaizdais, faktine medžiaga, istorinėmis fotografijomis susideda į vieną mozaiką, kurios kiekviena dalis atspindi vis kitą Marijampolės istorijos temą.
Nijolė LINIONIENĖ
Nuotraukos iš filmo kūrėjų archyvo

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.