Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Tapyba – kaip katinas...“ (Vardai ir veidai)

Audronės Petrašiūnaitės kūryboje susipina aplinkos realizmas ir skausmingos asmeninės patirtys...Kaip vis dėlto dažnai mes, beieškodami linksmybių ar gurmaniško peno sielai kažkur – tolimose šalyse, dideliuose miestuose, garsiose menų galerijose, nesusitelkiame ties tuo, kas yra aplink, kartais net labai arti. Visai šalia.
…Daug metų gyvenanti Višakio Rūdoje Audronė Petrašiūnaitė, tapytoja, grafikė ir kitus žanrus įvaldžiusi dailininkė, gimė Kazlų Rūdoje, mokėsi Kaune ir Vilniuje, dėstė Kaune, nuo 1982 metų dalyvauja parodose. Lietuvoje ir už jos ribų ir šis vardas, ir darbai žinomi jau seniai. Apie tapytojos ypatingą spalvos pojūtį, drąsą ją valdant ir manipuliuojant prirašyta straipsnių, net sakoma, kad ji sukėlė virsmą mūsų tapybos koloristikoje. Jos paveikslų turi ir kolekcininkai, ir garsios galerijos… O štai gimtojoje Kazlų Rūdoje tapybos paroda surengta pirmą kartą. Pati intensyviai dirbanti ir gyvenimiškų problemų nestokojanti kūrėja nesisiūlė, o iki tol niekas, matyt, nesusidomėjo. Ir jei ne Prano Dovydaičio viešosios bibliotekos darbuotojos, kurios sakė norinčios, jog čia besilankantys žmonės pamatytų ir profesionalios kūrybos – vis kviečiasi įdomių autorių, gal ir šio karto nebūtų buvę…
„Žydėjimai“ – taip vadinasi niūrią rudens dieną atidaryta tapybos paroda, kurią pristatant dalyvavo ne viena dešimtis ne tik Kazlų Rūdos, Višakio Rūdos, bet ir iš tolėliau atvykusių žmonių. Jaut­riai ne tik žodžiais, bet ir nuotaikingomis dainomis autorę ir visus susirinkusius pasveikino Kauno muzikinio teatro solistas Liudas Mikalauskas, akcentavęs, kad per mažai vertiname tiek kitą žmogų, tiek patys save – kiekvienas turime išskirtinių gabumų, visi norime būti laimingi… „Esu Audronės meno fanė“, – sakė Marta Vosyliūtė, vilnietė scenografė, tapytoja, kritikė, pristačiusi Audronę Petrašiūnaitę ir ją kalbinusi, pateikusi savo įžvalgų. Ji padėjo atskleisti, kaip pasirenkamas motyvas ar tema, kur slypi giluminiai klodai ir subtilios nuotaikos, išreikštos kartais ryškiomis, kitą kartą – labai švelniomis spalvomis, drąsiais, impulsyviais potėpiais…
„Rožės glostymas“ – švelnu ar dygu?Ir koks gi tas „slaptasis kodas“, kuris pelno šiai dailininkei premijas ir kitus apdovanojimus, žiūrovų įvertinimą? Gyvenant Višakio Rūdoje gamta, jos ciklai ir nuotaikos, be abejo, turi didelę įtaką (o, kaip ji veikė kraštietį Viktorą Vizgirdą!), tačiau Audronės paveikslai nėra gamtos vaizdavimas taip, kaip mes, eiliniai parodų lankytojai, dažniausiai esame įpratę – tai nėra gražūs peizažai ar gėlių puokštės.
Jos „Žydėjimai“ – tai nerimastingas vėjo gūsis, pilnas spalvų, impulsyvus, bet trapus, efemeriškas: regis, čia daug visko yra, bet nuojauta sako, kad tuojau nebebus – nesužiūrėsi…

„Kai piešiu, aplinka bendrauja su manimi. Virš manęs daug dangaus – mieste viskas buvo labiau „suveržta“…
Gamtos ciklai veikia: pavasarį, vasarą jaučiuosi laisvai, dirbu daug, natūralioje šviesoje, ir kai kurie šios parodos darbai visai nauji, niekur nerodyti. Labai greitai praeina, keičiasi gamtos būsenos – nespėji užfiksuoti žydėjimo pradžios, o lapeliai jau byra… Rudenį visada tapau savo rožyną. O žiemą su dažu vargstu – tai tik dažų gadinimas, todėl darau kitus darbus. Tapyba man – tai nuotykis su dažu, sakytum, kuriu dažais poeziją – taip ir atsiranda paveikslas. Kartais labai greitai, o kitą kartą vargstu, ir jokiu būdu ilgiau nereiškia, kad bus geriau, atsiranda tapybos bėdų… Tapyba – kaip katinas: galvoji, kad jis naminis, su tavimi gyvena, o jis iš prigimties laukinis, nepavaldus.“
Dailininkė neatsitiktinai paminėjo katinus – jos namuose šių augintinių (viename interviu yra sakiusi, kad su jais neretai ir „pasitarianti“), mylimų ir lepinamų, visada buvo ir tebėra, jų būdo bruožus puikiai pažįsta. O apie paveiksluose tvyrantį gamtos – taigi ir mūsų gyvenimo – netvarumo, laikinumo pojūtį kalbėjo ir M. Vosyliūtė, priminusi, kad A. Petrašiūnaitė pernai surengė didžiulę personalinę parodą, šiemet pripažinta įsimintiniausia Kauno menininke. Dailininkė, ilgą laiką žinoma ir vertinama kaip tapytoja, daug ką nustebino savo grafika, o dar vėliau – siuvinėtais kilimais. Gal kada nors ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir Kazlų Rūdoje pamatysime ir tai…
Beje, keletas A. Petrašiūnaitės paveikslų eksponuojama Marijampolės kultūros centro dailės galerijoje – kartu su kitų kraštiečių, šių metų jubiliatų, kūriniais.

Nijolė TREINYTĖ

Romo LINIONIO nuotraukos

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.