Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Vincą Mykolaitį-Putiną prisimenant

Birželio 7 dieną paminėjome rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino 52-ąsias mirties metines. Rašytojo muziejaus Marijampolėje turima archyvinė medžiaga leidžia rekonstruoti paskutines kūrėjo dienas ir kelionės Amžinybėn detales. Daugiausia sužinome iš monsinjoro Kazimiero Žitkaus rašytų straipsnių, prisiminimų. Su juo V. Mykolaitis-Putinas, studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje, gyveno viename kambaryje, jų draugystė nenutrūko ir vėliau. Būtent šis kunigas atliko V. Mykolaičio sekuliarizacijos aktą, jį, kaip kunigą, rašytojas norėjo matyti ir paskutinę gyvenimo valandą…
Žinoma, jog 1967 m. gegužės mėnesį V. Mykolaitis-Putinas su žmona Emilija atvyko į Kačerginę. To laikotarpio dienoraščio įrašai rodo, kad sveikata buvo pablogėjusi, todėl čia rašytojas tikėjosi atgauti jėgas, buvo nusiteikęs dirbti: „Atvažiavom į Kačerginę. Oras gražus. Manau, kad čia atsigriebsiu. Tuoj ketinu tęsti „Pono Tado“ vertimą.“ Tačiau, kaip prisimena K. Žitkus, jau birželio 3 dieną jį ištiko širdies priepuolis. Į tai nebuvo kreipta tinkamo dėmesio, buvo gydomasi įprastais vaistais, o jau birželio 7 dieną ištiko antras, stipresnis už pirmą, širdies priepuolis, skausmo nebuvo galima numalšinti jokiais vaistais. Buvo pakviestas Kačerginės vaikų sanatorijos gydytojas V. Rakauskas, kuris, matydamas gresiantį mirties pavojų, konsultacijai paprašė atvykti iš Kauno docentą J. Kiauleikį, tačiau jis su reanimacijos felčere atvyko tik po pietų. Buvo pradėta teikti ligoniui pagalbą, bet nesėkmingai – gyvybė užgeso 17 val. 30 min.
Tame pačiame straipsnyje monsinjoras K. Žitkus rašo, jog E. Mykolaitienė yra pateikusi daugiau detalių apie V. Mykolaičio paskutines gyvenimo valandas. Ji pasakojusi, jog tą pačią dieną atvyko buvusi poeto studijų draugė Uršulė Urniežiūtė-Starkienė ir pamačiusi, kaip rašytojas kankinasi, tuoj pat nuvyko į Kauną atvežti Putino nurodyto kunigo, tačiau jo nerado namie. Tad Mykolaitienė ėmė nerimauti ir paprašė parvežti kunigą iš Zapyškio.
Prisiminimuose „Keliai ir kryžkeliai“ K. Žitkus mini, jog, atvykus iš Zapyškio klebonui Petrui Sitkui, poetas jau buvo miręs. V. Mykolaičiui jis sąlyginai suteikė absoliuciją ir unciją. Komunija liko neįteikta. Poetas buvo pašarvotas Kačerginėje, viename iš Mykolaičių vilos kambarių.
Įdomią detalę yra nurodęs Augustinas Laučka, buvęs vykdomojo komiteto pirmininkas. 1974 m. Kačerginėje rašytuose prisiminimuose jis mini, jog V. Mykolaitis-Putinas palaidotas su jo kaklaraiščiu ir sąsagomis, nes rašytojui mirus, giminės iš jo namų atvežė kostiumą, bet pamiršo kaklaraištį ir sąsagas, todėl A. Laučka padėjęs šioje keblioje situacijoje. Po rašytojo laidotuvių Putino žmona E. Mykolaitienė jam padovanojo poeto tautinį kaklaraištį ir gintarines sąsagas…
Jau minėtuose prisiminimuose K. Žitkus pasakoja, jog E. Mykolaitienė norėjo poetą laidoti Kaune, bet kitą dieną atvykę iš Vilniaus oficialūs asmenys jai pranešė, kad Lietuvos TSR ministrų taryba yra nusprendusi V. Mykolaitį-Putiną palaidoti valstybės lėšomis Vilniuje. Poeto kūnas buvo išvežtas į sostinę, palaikai pašarvoti Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto aktų salėje (Čiurlionio g. 21-27). Prie karsto stovėjo studentų garbės sargyba.
Karstas buvo išneštas birželio 10 dieną 11 valandą. Laidotuvėse atsisveikinimo žodžius sakė Mokslų akademijos, Vilniaus universiteto, Rašytojų sąjungos ir dar kelių instancijų atstovai. V. Mykolaitis-Putinas palaidotas Rasų kapinėse.
Atsisveikindamas su didžiu kūrėju prie kapo duobės poetas Justinas Marcinkevičius taip kalbėjo: „Baisaus netekimo sukrėsti, stovime šiandien prie didelio (žmogaus) kapo, suprasdami, kad Vinco Mykolaičio-Putino asmenyje laidojame ištisą mūsų humanitarinės minties epochą, kad atsisveikiname šiandien daugiau negu su Žmogumi – atsisveikiname su poetu, mąstytoju, padariusiu daugiausia įtakos, kuriant lietuvių dvasinio gyvenimo pasaulį. Jis kūrė šitą pasaulį kaip didelį gražų rūmą, kurio kertiniais akmenimis buvo jo pačio iškentėti, jo pačio nušlifuoti aukštieji Tiesos, Gėrio, Grožio ir Humanizmo idealai.“
Šių idealų vedami mes ir šiandien prisimename iškilų Lietuvos kūrėją, nuėjusį nelengvą gyvenimo kelią, turėjusį priimti sudėtingus sprendimus, ne visada buvusį suprastą, bet visuomet išlikusį ištikimą žmogui ir sau pačiam.
Valė KLESEVIČIENĖ
Vinco Mykolaičio-Putino muziejaus muziejininkė

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.