„Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

„Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.