Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Agnė Alaburdaitė: studijų Hagoje paviliota karjeros nutarė siekti Amsterdame

Dar mokydamasi kostiumo dizaino meno Vilniaus dailės akademijoje marijampolietė Agnė Alaburdaitė sukūrė ne vieną drabužių bei aksesuarų kolekciją, o jos darbai buvo pastebėti ir puikiai įvertinti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Baigusi studijas mergina siekti karjeros ir kurti tolesnį gyvenimą nusprendė Olandijoje sostinėje. Sako, konkurencija ten didelė, tačiau galimybių kur kas daugiau. Ar kada nors grįš į Lietuvą mergina sako nežinanti – nebent tada, kai kūrėjams čia atsiras palankios sąlygos kurti. Mergina prioritetą teikia mokymuisi ir tobulėjimui.

 

Dizainerė Agnė Alaburdaitė savo ateities su Lietuva šiuo metu nesieja. Sako, prie vienos vietos nėra prisirišusi ir, jei pasitaikytų geras pasiūlymas, dirbtų ir sutiktų gyventi bet kurioje šalyje.

Dizainerė Agnė Alaburdaitė savo ateities su Lietuva šiuo metu nesieja. Sako, prie vienos vietos nėra prisirišusi ir, jei pasitaikytų geras pasiūlymas, dirbtų ir sutiktų gyventi bet kurioje šalyje.

– Kada prasidėjo ir kaip tęsėsi Tavo kelias mados pasaulio link?

Mums, lietuviams, derinant drabužius Agnė pataria ieškoti individualumo.

Mums, lietuviams, derinant drabužius Agnė pataria ieškoti individualumo.

– Dar mokyklos laikais, kai pradėjau žavėtis įdomaus dizaino rūbais bei daiktais. Iš pradžių labiau kaip pirkėja vertinau viską iš šalies, tačiau vieną kartą vietoje to, kad pirkčiau, nusprendžiau pati pasigaminti tai, ko norėjau ir ko neradau parduotuvėse. Taip ir užsikabinau. Po to sekė studijų metai Vilniaus dailės akademijoje, įvairūs projektai, o dabar ir darbas dizaino srityje.
– Baigusi studijas išvykai į Olandiją. Kas lėmė tokį apsisprendimą? Kokiame mieste įsikūrei ir kokios veiklos ėmeisi?
– Pirmas dalykas, kuris paskatino išvykti, buvo noras pakeisti aplinką. Ketverius metus studijavau Lietuvoje, čia daug kas tapo žinoma ir pažįstama, norėjosi išbandyti save kitur. Taip pat buvo smalsu sužinoti, kokias galimybes turi dizaino specialistai užsienyje. Laikas po studijų buvo tam ir skirtas. Studijų metu turėjau galimybę pagal „Erasmus“ programos mainus vienam semestrui išvažiuoti mokytis į Olandiją, Hagą. Kadangi šalis jau buvo šiek tiek pažįstama ir šiokie tokie keliai praminti, tapo aišku, kuria kryptimi keliausiu. Tiesa, šį kartą pasirinkau internacionalinį Olandijos miestą Amsterdamą.
– Kaip sekėsi įsitvirtinti svečioje šalyje? Kas buvo sunkiausia, kas pareikalavo daugiausia pastangų?
– Žiūrint, ką reiškia „įsitvirtinti“. Jei tai reiškia nuolatinę gyvenamąją vietą ir nuolatinį darbą, tuomet negaliu pasakyti, kad esu čia įsitvirtinusi. Gyvenimas keičiasi, tenka nuolat taikytis prie besikeičiančių sąlygų, todėl neturiu tikslo kažkur įsitvirtinti. Nepaisant to, atvykus į šalį reikėjo turėti daug ištvermės ir žinoti, link kokio tikslo eiti. Ką tik atvažiavus darbo pasiūlymai nekrito lyg iš dangaus – teko atlikinėti neapmokamas stažuotes. Pragyvenimo lygis Olandijoje yra gana aukštas, todėl ir kainos nemažos. Taigi, kad išgyvenčiau, atliekant stažuotes teko dirbti ir paprastus darbus, dažnai septynias dienas per savaitę. Tuo metu klausdavau savęs, ką čia veikiu, dėl ko ir kam kovoju. Mados bei dizaino srityje net ir patiems olandams nėra lengva susirasti darbą, o nemokantiems olandų kalbos ir neturintiems patirties – ypač sunku.

 

Studijuodama kostiumo dizainą Agnė kūrė drabužius ir vyrams, ir moterims. Šiuo metu mergina Olandijoje bando jėgas kurdama aksesuarus.

Studijuodama kostiumo dizainą Agnė kūrė drabužius ir vyrams, ir moterims. Šiuo metu mergina Olandijoje bando jėgas kurdama aksesuarus.

– Ką veiki šiuo metu? Ar tai, ką dabar darai, yra tai, ko siekei ir apie ką svajojai?
– Šiuo metu dirbu skirtingų prekinių ženklų produktų dizainą kuriančioje įmonėje, pati dirbu su aksesuarais. Mano dienotvarkė nelabai išskirtina, kaip ir dauguma žmonių dirbu prie kompiuterio, kadangi šiais laikais net ir dizainas yra kuriamas kompiuterinėmis programomis. Iš tikrųjų tai, ką darau dabar, ir tai, ką studijavau, ganėtinai skiriasi. Galėčiau teigti, jog tai artimiau grafinio dizaino studijoms nei tokiai madai, kokią dauguma įsivaizduoja. Taigi studijų praktika nuo realaus darbo komercinio dizaino įmonėje skiriasi beveik kardinaliai. Komercinėje įmonėje svarbūs skaičiai bei faktai. Kiek ir kokios formos, spalvų, raštų bei dizaino daiktų yra parduota, kurie yra perkamiausi ir kaip tai galime susieti su artėjančiomis tendencijomis. Viskas suvedama tarsi į formulę, kuri naudojama kuriant naujus modelius. Taip pat svarbios praktinės daikto savybės bei funkcija. Todėl svarbiau yra produkto nei mados dizainas.
– Kalbant apie Tavo profesinę veiklą – kuo buvimas svečioje šalyje yra pranašesnis už gyvenimą Lietuvoje ir priešingai, ko pasigendi būdama ten?
– Čia tiesiog yra daugiau galimybių. Įmonė, kurioje dirbu, bendradarbiauja su užsienio prekiniais ženklais ir įvairiomis parduotuvėmis, todėl darbo laukas yra labai platus. Tiesa, skiriasi ir uždarbiai – galima tikrai oriai pragyventi. Kalbant apie Lietuvą, negaliu sakyti, kad ten yra blogai ar gerai – juk baigusi studijas Lietuvoje nedirbau. Tikriausiai, kai labai nori, savo nišą turbūt galima rasti ir Lietuvoje, nors kursiokių ir madą studijavusių žmonių teigimu, Lietuvoje jauniems mados specialistams karjeros galimybių nedaug. Darbo vietą tenka kurtis patiems arba dirbti sovietinius laikus primenančiose įmonėse.
Labiausiai čia man trūksta gimtosios kalbos. Kartais dar pasigendu erdvės. Čia miestų išplanavimai kitokie nei Lietuvoje – centrinės gatvės siauros, o pastatai tarsi suaugę vienas su kitu. Todėl kartais trūksta erdvės kvėpavimui.
– Papasakok apie mados pasaulio subtilybes. Kokia mada yra šiandien? Ko reikia ir ko nori vartotojai? Kaip dirba dizaineriai – pataikauja vartotojui ar jiems svarbiau išreikšti save?
– Vartotojams reikia kuo pigiau, daugiau ir greičiau. Todėl šiandien klesti masine gamyba užsiimantys prekiniai ženklai. Mažai yra tų, kurie maloniau rinktųsi apsivilkti kažką „tikro“ ir tai, ko kiti neturi.

 

Kalbant apie dizaino kūrėjus – kiekvienas sėkmingas prekinis ženklas turi šiek tiek pataikauti vartotojui ir ne tik žinoti, ko jam reikia dabar, bet ir atspėti, ko jam reikės rytoj. Į saviraišką ir individualumą labiau linkę smulkūs asmeniniai dizainerių prekiniai ženklai. Tai jie kuria tuos „tikrus“ ir išskirtinius

Savo kūrybiniais laimėjimais Agnė nesididžiuoja. Labiau ji džiaugiasi išdrįsusi išeiti iš už savo komforto zonos, mat tuomet pasiekimai ateina savaime.

Savo kūrybiniais laimėjimais Agnė nesididžiuoja. Labiau ji džiaugiasi išdrįsusi išeiti iš už savo komforto zonos, mat tuomet pasiekimai ateina savaime.

daiktus. Tuo tarpu prabangūs mados namai ką tik minėtų principų apskritai nesilaiko ir jiems prieštarauja – jie kuria ir gamina tai, ko vartotojams galbūt nereikia, tačiau kartu sugeba juos įtikinti, kad jiems to reikia ir kad jie to nori.
– Kokie yra lietuvaičiai stiliaus prasme? Ko mums trūksta ir galbūt ką turėtume daryti kitaip? O kokie yra olandai? Jų stiliaus skonis geresnis nei mūsų, lietuvių? Ar tiesiog to negalima lyginti?
– Mano, kaip dizainerės, tikslas nėra diktuoti žmonėms, ką jie turėtų rengtis. Tačiau, mano pastebėjimu, lietuviai nėra linkę eksperimentuoti. Atėjus vienai mados krypčiai ir visiems vienareikšmiškai pripažinus, kad tai yra norma, visi pradeda rengtis beveik identiškai. Kartais atrodo, kad tautiečiams egzistuoja tik kelių kirpimų rūbai, o visa kita – už linijos. Tuo tarpu Olandijoje, kur yra kultūrų mišrainė, tenka pamatyti įvairių stiliaus eksperimentų, kurie jiems yra tapę norma. Kitas pastebėjimas – lietuviai savo statusą yra linkę parodyti per drabužius. Pasiturintys tautiečiai savo finansinę padėtį labai dažnai pabrėžia dėvėdami garsių firmų drabužius, prabangius aksesuarus. Manau, dėl to užėjus apsižvalgyti į brangesnę parduotuvę nemažai kam yra tekę susidurti su pardavėjų žvilgsniais, kurie tarsi klausia: ar gali tai įpirkti? Juk nesi apsirengęs taip, lyg būtum nulipęs nuo podiumo. Olandijoje to nepamatysi, nes net ir be galo pasiturintys žmonės neretai rengiasi niekuo neišsiskiriančiai.
– Kokiu savo pasiekimu labiausiai džiaugiesi ir didžiuojiesi?
– Tuo, jog nepabijojau išeiti iš savo komforto zonos ir vis dėlto ryžausi išvykti dirbti į užsienį.
– Kokia yra tavo, kaip dizainerės, didžiausia svajonė? Kokie artimiausi planai, ketinimai, užmojai?
– Žinoma, noriu kurti ne tik pagal kažkokius šablonus, bet ir tai, kas įdomu ir sava man pačiai. Todėl nemažai idėjų dar laukia savo išpildymo eilės.
– Kalbant apie ateities planus, ar juose yra Lietuva? Ar ketini ir ar nori čia grįžti dirbti ir kurti gyvenimą?
– Nežinau, kas bus ateityje. Šiuo metu matau nemažai galimybių išmokti nemažai dalykų ten, kur esu ir ką dabar darau. Kol kas būsiu čia, bet negaliu konkrečiai pasakyti, ką veiksiu, kur būsiu ateityje.

 

 

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.