Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Aurimas Didžbalis: „Dar turiu ko siekti“

Iš Marijampolės savivaldybės, Opšrūtų kaimo (Igliaukos sen.), kilęs sunkiaatletis Aurimas Didžbalis visai neseniai, vos prieš dvi savaites, Splite (Kroatija) vykusiame Europos čempionate, Lietuvai vėl iškovojo medalį.

Po tokių akimirkų A. Didžbalis gerbėjus mėgsta nudžiuginti savo firminiu salto.

Po tokių akimirkų A. Didžbalis gerbėjus mėgsta nudžiuginti savo firminiu salto.

Sieks tauriausio apdovanojimo
Svorio kategorijoje iki 94 kg varžęsis 25 metų Aurimas išrovė 181 kg ir pasiekė geriausią rezultatą tarp visų dalyvių. Stūmimo rungtyje atletas įveikė 205 kg ir šioje rungtyje liko ketvirtas. Tačiau dvikovėje surinkti 386 kg A. Didžbaliui garantavo bronzos medalį.
„Tai stiprybę liudijantis laimėjimas ir pats geriausias atpildas už kantrų darbą“, – prieš šv. Velykas, Didžiąją savaitę, pasveikinusi Aurimą su iškovota bronza sakė mūsų šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidentė A. Didžbaliui dėkojo, kad jis garbingai atstovauja Lietuvai ir įkvepia visus išdidžiai tarti mūsų šalies vardą, o paskui palinkėjo sėkmės ir pergalingų akimirkų ateityje. Tuo tarpu sporto istorijos žinovai mūsų kraštietį jau tituluoja Lietuvos sporto istorijoje geriausiu sunkiaatlečiu. Mat būtent Aurimas 2014-aisiais tapo pirmuoju Lietuvos sunkiaatlečiu, laimėjusiu medalį Pasaulio sunkiosios atletikos čempionate. Dvikovėje 399 kilogramus iškėlęs, o rovimo rungtyje 185 kg sveriančią štangą išrovęs A. Didžbalis tąsyk Kazachstane iškovojo bronzos ir mažąjį sidabro medalius.
Aurimui priklauso ir pirmąjį olimpinį medalį Lietuvai iškovojusio sunkiaatlečio titulas. Praėjusių metų vasarą Rio de Žaneire vykusiose vasaros olimpinėse žaidynėse A. Didžbalis išrovė 177 kg, išstūmė 215 kg ir Lietuvai pelnė bronzos medalį.
Mūsų kraštiečiui ta olimpinė bronza ypač brangi – tarsi kompensacija už prarastą galimybę startuoti 2012 m. olimpinėse žaidynėse Londone ir akivaizdus įrodymas, kad tąkart kilęs dopingo skandalas, Aurimo žodžiais tariant, buvo kažkokia nesąmonė, protu nepaaiškinamas ir su realybe prasilenkiantis įvykis. „Dabar stengiuosi apie tai negalvoti, – 2014-aisiais duodamas interviu „Suvalkiečiui“ apie 2012 m. įvykius yra sakęs A. Didžbalis. – Tiesiog užverčiau tą lapą ir žiūriu į priekį.“
Kaip matome, tokia taktika pateisino lūkesčius. Aurimas tapo ne tik Pasaulio čempionato prizininku, bet ir olimpinės bronzos laimėtoju. O dabar visos jo mintys – jau šiais metais JAV, Kalifornijoje, rengiamame Pasaulio sunkiosios atletikos čempionate ir 2020 m. Japonijoje, Tokijuje, vyksiančiose XXXII vasaros olimpinėse žaidynėse. „Dar ne visų prabų medaliai kabėjo ant mano kaklo, – šypsosi A. Didžbalis. – Taigi, dar turiu ko siekti“.

 

Irena ir Ričardas Didžbaliai prieš Velykas namuose sulaukę Aurimo Marijampolėje drauge su juo aplankė sūnaus mėgstamas vietas, tarp jų ir Poezijos parką.

Irena ir Ričardas Didžbaliai prieš Velykas namuose sulaukę Aurimo Marijampolėje drauge su juo aplankė sūnaus mėgstamas vietas, tarp jų ir Poezijos parką.

Užgriuvęs dėmesys nevargina
Taip jau sutapo, kad vos tik pasibaigus Splite vykusiam Europos čempionatui Aurimui pavyko ištrūkti iš Klaipėdoje besitreniruojančios Lietuvos sunkiaatlečių rinktinės ir švęsti šv. Velykų parvažiuoti į tėviškę. Šios viešnagės metu susitikęs su „Suvalkiečiu“ sunkiaatletis neslėpė, kad į Marijampolę ir tėvų namus jis grįžta retai, tik per didžiąsias šventes. „Jau esu klaipėdietis“, – sakė prieš aštuonerius metus mieste prie Baltijos savo gyvenimo uostą radęs sportininkas. Tiesą sakant, ir patys klaipėdiečiai A. Didžbalį jau seniai laiko uostamiesčio gyventoju. Praėjusių metų pabaigoje Aurimas jau penktą kartą buvo išrinktas geriausiu Klaipėdos sportininku ir uostamiestyje yra išties populiarus žmogus. Dažnas klaipėdietis pasaulio, olimpiados ir Europos prizininką išvydęs gatvėje su juo sveikinasi, kalbina, prašo autografų. O po sėkmingo starto Rio de Žaneire pažinti A. Didžbalį pradėjo ir sportu besidomintys kitų Lietuvos miestų ir miestelių gyventojai. Štai, pavyzdžiui, po olimpiados vienoje Prienų degalinėje Aurimą pažino ir pasveikino čia užsukusi didelė grupė baikerių, Klaipėdos–Vilniaus magistralėje – joje patruliavę Kelių policijos pareigūnai.
„Aplinkinių dėmesys manęs nevargina, – sako A. Didžbalis. – Tačiau aš suprantu, kad tai yra tarsi įpareigojimas siekti dar daugiau ir pateisinti visų tų žmonių lūkesčius. Kita vertus – džiaugiuosi, kad populiarėja pati sporto šaka, kad savo darbo rezultatais gali pasidžiaugti mano pirmasis treneris Alvydas Kirkliauskas ir šalies sunkiaatlečių rinktinės vyriausiasis treneris Bronislavas Vyšniauskas. Kiekvienas treneris nori ir stengiasi, kad jo auklėtiniai pasiektų kuo geresnių rezultatų. Jie tarsi skulptoriai, bandantys iš tavęs nulipdyti gerą atletą.“

 Pirmasis Aurimo treneris A. Kirkliauskas džiaugiasi, kad buvęs jo auklėtinis tapo geriausiu Lietuvos sunkiaatlečiu.

Pirmasis Aurimo treneris A. Kirkliauskas džiaugiasi, kad buvęs jo auklėtinis tapo geriausiu Lietuvos sunkiaatlečiu.

Lietuvos rinktinės vyr. treneris B. Vyšniauskas šiuo metu Klaipėdoje treniruoja dar vieną buvusį A. Kirkliausko auklėtinį – Europos čempionatų prizininką Žygimantą Stanulį.

Lietuvos rinktinės vyr. treneris B. Vyšniauskas šiuo metu Klaipėdoje treniruoja dar vieną buvusį A. Kirkliausko auklėtinį – Europos čempionatų prizininką Žygimantą Stanulį.

 

Olimpiečio namai – sporto centro bendrabutis
Pas pirmąjį trenerį Alvydą Kirkliauską Aurimą nuvedė dėdė Arūnas, tėvo brolis. Jis pastebėjo, kad į paauglystės amžių įžengęs sūnėnas yra stiprus ir atkaklus.
Netrukus paaiškėjo, kad dėdės įžvalgos buvo tikslios. Pradėjęs treniruotis Aurimas ėmė siekti vis geresnių rezultatų, gerino Lietuvos rekordus. 2007 m. A. Didžbalis jau startavo jaunučių iki 17 metų Europos čempionate ir užėmė 11 vietą. Dar po metų trenerio A. Kirkliausko auklėtinis jau laimėjo Europos sidabrą, o 2009-ųjų vasarą sulaukė kvietimo persikelti treniruotis į Klaipėdą, pas Lietuvos sunkiosios atletikos rinktinės vyr. trenerį Bronislavą Vyšniauską.
Apžvelgdamas jau nueitą kelią dabar Aurimas teigia, kad iki 2009–2010 metų treniruodamasis darė tai, kas jam patiko, ir krovėsi savo, kaip sunkiaatlečio, bagažą. Vėliau, padedamas trenerio, sportininkas ėmė stengtis išgryninti tai, ką jau buvo pasiekęs. Tai – jau rutina dvelkiantis darbas, kuriame siekiant rezultato labai svarbu disciplina ir atkaklumas. Būtent dėl disciplinos ir jau įprastos darbotvarkės Aurimas, kaip ir 2009-aisiais, su rinktinės draugais tebegyvena Lietuvos sunkiaatlečių rinktinės sporto bazėje, nors galėjo panaudojęs šalies Vyriausybės už olimpinę bronzą skirtą premiją Klaipėdoje įsigyti atskirą butą. „Kol kas nenoriu nieko keisti, – teigia A. Didžbalis. – Be to, manau, kad vienam tiesiog būtų ganėtinai liūdna. Juolab kad ir draugės dar neturiu – nėra kada susirasti.“

 

Po sėkmingų varžybų – padėkos Mišios
Vertindamas savo pasirodymą prieš dvi savaites Kroatijoje vykusiame Europos čempionate A. Didžbalis teigė, kad neliūdi, jog iškovojo tik bronzą. „Tai buvo pirmasis šiais metais tarptautinis startas, tad aš šiemet dar turėsiu galimybių siekti maksimalaus rezultato, – sakė Aurimas. – Splite tiesiog per daug jėgų išnaudojau prieš finalines kovas. Sporte, varžybų metu, lemti rezultatus gali ir priešininkų taktika bei strategija. O Splite buvo labai daug strateguojama apgaulingais svoriais ir skaičiais. Todėl ir sakau, kad „geriau žvirblis saujoj, nei briedis lankoj“.
Paklaustas, ar prieš atsakingas varžybas mintimis neprašo Dievo pagalbos, geriausias šalies sunkiaatletis neslepia, kad apie Aukščiausiojo paramą jis dažniausiai mąsto dar pasirengimo varžyboms metu, o po sėkmingų varžybų nepamiršta ištarti: „Ačiū Dievui!“
Aurimas taip pat atskleidė, kad Lietuvos sunkiaatlečių rinktinė turi seną tradiciją po sėkmingų varžybų Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos bažnyčioje užsakyti Mišias. Formalumais, anot A. Didžbalio, paprastai pasirūpina rinktinės vyr. treneris B. Vyšniauskas, o Mišiose dalyvauja visa komanda.

 

Sėkmingi startai populiarina sporto šaką
Pasakodamas įspūdžius apie Rio de Žaneiro vasaros olimpiadą ir joje iškovotą bronzą, A. Didžbalis pasidžiaugė, kad sėkmingas jo startas olimpiadoje į Klaipėdos sunkiosios atletikos sporto centrą pritraukė daug šia sporto šaka susidomėjusio jaunimo. Be to, po olimpiados, Aurimo teigimu, sunkiaatlečiams buvo padidintas finansavimas, Klaipėdoje pajudėjo pasiruošimo naujojo miesto sporto centro statybos darbai, o rinktinės vyr. treneris ir Aurimas, populiarindami sunkiąją atletiką, aplankė daug Klaipėdos mokyklų. Tokį pat turą drauge su pirmuoju savo treneriu A. Kirkliausku A. Didžbalis sako norėtų surengti ir Marijampolėje.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.