Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Dailininkės svajonėse – meniškai išpieštos erdvės

Pernai pradėta Miesto portretų galerija požeminėje perėjoje Poezijos parke sulaukė didžiulio miestelėnų ir miesto svečių susidomėjimo. O precedento ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje neturinčios Veidasienės idėjos autorė marijampolietė Ieva Olimpija Voroneckytė toliau kuria ateities planus, kaip pagražinti savo miestą.

 

Nupiešti signatarų portretus Ievą Voroneckytę paskatino Vasario 16-osios akto suradimas.

Nupiešti signatarų portretus Ievą Voroneckytę paskatino Vasario 16-osios akto suradimas.

Baigusi Sūduvos gimnaziją ir per vienerius metus išmokusi Marijampolės dailės mokyklos kursą Ieva Voroneckytė įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo stiklo specialybę, kūrė juvelyriką ir dirbinius iš stiklo. Studijų metais ir po jų Ieva patirties sėmėsi Vokietijoje, Čekijoje, JAV ir su gaiviomis idėjomis sugrįžo į Marijampolę.
– Didžiuojuosi savo miestu, čia man viskas patinka ir labai gerai, tačiau norisi, kad būtų dar gražiau. Važiuojant dviračiu ar pėsčiomis kulniuojant vis kirba mintys, ką galėčiau padaryti, matau viziją, kaip tai turėtų atrodyti.
Mintis portretų galerija papuošti neišvaizdžią perėją po Vilkaviškio gatve, padaryti taip, kad ji meniškai įsikomponuotų į Poezijos parko vaizdą, Ievai kilo po savanoriavimo Kaune, Gatvės meno festivalyje.
– Susižavėjau Vytenio Jako „Kiemo galerija“ – gyvenamųjų namų kieme nutapytais buvusių gyventojų portretais. Iš karto pagalvojau apie savo kiemą. O mano kiemas – visa Marijampolė, ne tik butas ar gatvė, kurioje gyvenu. Vytenis, buvęs marijampolietis, dabar gyvenantis Kaune, pritarė mano minčiai ir netgi pamėtėjo idėją – padaryti „savo kiemą“ kūrybine žaidimų aikštele. Nutariau suburti žmones bendrai kūrybai, leisti jiems patiems kurti, kad jie ne tik dalyvautų kūrybos procese, bet ir pajustų atsakomybę už savo miesto estetinį veidą. Kai tik pastatė perėją, pajutau, kad tai erdvė kūrybai, tik reikėjo sugalvoti, kaip ją užpildyti. Pagrindinė mintis – kad kurtų visa bendruomenė kartu.
Pirmuosius portretus Veidasienėje pasidarė Marijampolės kultūros centro darbuotojai, kurie entuziastingai pritarė Ievos idėjai. Ant pasirinktos nuotraukos trafareto užpurkšti dažais portretai „vežė“ marijampoliečius, vis daugiau atsirado norinčių taip įsiamžinti ar buvo įamžinti. Per metus taip nupiešta apie tūkstantis portretų. Nyki perėja tapo spalvinga, šilta ir jauki nuo nuotaikingų žmonių veidų. Įvairaus amžiaus miestelėnai, dabartiniai, buvę žymūs visuomenės veikėjai tarsi susilieja į bendrą kūrybinę erdvę.
Šiemet balandžio viduryje Veidasienėje pirmieji nupiešti Vasario 16-osios akto signatarų portretai. Taip Ieva nutarė įamžinti tuos didžius Lietuvos valstybės kūrėjus, kurie mokėsi ir dirbo Marijampolėje: Joną Basanavičių, Petrą Klimą, Justiną Staugaitį, Saliamoną Banaitį, Joną Vailokaitį ir Praną Dovydaitį.

Prieš ir po...

Prieš ir po…

– Veidasienė – „įvietintas“ gat­vės menas. Aplinka ir meno kūrinys turi vienas prie kito derėti. Džiaugiuosi, kad ji pagyvino nykią erdvę, suvienijo žmones kūrybai, tad portretai bus piešiami ir šią vasarą. Savo ar draugo portretą galės įamžinti visi norintys. Jei bent kartą atvažiavai čia, turi teisę čia likti“, – linksmai kalba Ieva apie tuos, kurie svarsto, ar gali tapti galerijos dalimi. Mergina norėtų, kad dalyvautų kuo daugiau kūrybingų žmonių, kurie į portretą pasižiūrėtų meniškai, kūrybiškiau.
Dairydamasi po Marijampolę I. Voroneckytė sako kūrybines erdves įžvelgia daug kur: naujose geležinkelio ir gatvių perėjose, parko suoliukuose, šiukšliadėžėse ir t. t. Suburtose keliaujančių architektų dirbtuvėse dalyvaujantys vaikai jau nudažė kai kuriuos Pašešupio parko suoliukus, spalvos paslėpė ir bjaurius užrašus ant šiukšliadėžių, tradiciniais raštais buvo papuoštos laiptinės.

Toks gyvybės medis gali papuošti jūsų namo sieną.

Toks gyvybės medis gali papuošti jūsų namo sieną.

Ypač menininkės dėmesys krypsta į renovuotų namų sienas:
– Matau jas kaip drobes, ant kurių gali būti etnografiniai motyvai, gyvybės medžiai ir kt. O vaikų darželiai! Kodėl jie neturi spalvų? Juk ir darželinukai piešia – tereikia jų piešinius perkelti ant sienos“, – entuziastingai nusiteikusi Ieva.

Kokį piešinį parinkti, Ieva sako nuspręstų pasitarusi su to namo gyventojais, ir nebūtinai gyvenančiais miesto centre, bet ir provincijoje. Įdomu būtų, jei kūrybiškai pasipuoštų ir individualūs namai. Namo sienų, palangių ar cokolio dekoravimui Ieva siūlo panaudoti šilumą skleidžiančius tautinio paveldo nėrinius, vaikų karpinius. Kaip tai padaryti, merginai ne naujiena – prie įspūdingiausios ir didžiausios Lietuvos freskos, nupieštos ant sienos Kauno urmo bazėje (daugiau kaip 600 kv. metrų piešinį tapė aštuoni menininkai), dirbo ir Ieva.
I. Voroneckytės planuose – vesti edukacinius meno užsiėmimus, į gatvės kūrybą įtraukti kuo daugiau jaunimo. Mergina sako, kad yra daug meniškų, kūrybiškų žmonių, bet nėra tikslingo jų nukreipimo. Savo darbais pavyzdį jiems parodytų profesionalūs menininkai. Pasidalinti gatvės menu Ieva svajoja pasikviesti dailininką iš Indonezijos. Tereikia tik surasti sieną, ant kurios šis savotiško, įdomaus, spalvingo braižo menininkas galės tapyti.
– Nors gatvės meno specifika – laikinumas, nežinai, kiek ji išbus nenuniokota, bet vis tiek tikiu, kad meniškai dekoruotą erdvę ar daiktą nekils ranka išrašinėti necenzūriniais žodžiais ar nepriimtinais ženklais. Deja, tokių „piešinių“ jau atsiranda ant naujų geležinkelio perėjų… – apgailestauja menininkė.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.