Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Dominykas Vakrinas prakalbina metalą, restauruoja smuikus ir džiaugiasi gyvenimu gimtinėje

Marijampolietis 25 metų Dominykas Vakrinas jau turi savo studiją ir kuria juvelyrikos dirbinius. Nesiblaško nei keisdamas darbus, nei klajodamas po pasaulį savęs paieškose. Gal tai laimė ar sėkmė, kad jam jau viskas aišku, yra numatyti ateities tikslai, kurių atkakliai siekia.

 

Dominykas Vakrinas džiaugiasi mėgstamu darbu ir gyvenimu gimtajame mieste.

Dominykas Vakrinas džiaugiasi mėgstamu darbu ir gyvenimu gimtajame mieste.

„Pasisekė“ – netinkamas žodis
O tie tikslai – tai įsigyti daugiau įrankių, kad galėtų kuo daugiau pats padaryti, nereikėtų nuomotis ar prašyti kitų meistrų atlikti tam tikrus darbus, taip pat patogiau įsirengti studiją. Dominykas Marijampolėje įsikūręs pas žinomą juvelyrą Kęstutį Balčiūną. Pas šį meistrą atliko praktiką po III kurso. Pasakojo jam savo lūkesčius, kad tauposi įrankiams, stalą užsisakęs, šis ir pakvietė įsikurti laisvose patalpose.
Studijavo D. Vakrinas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete metalo meno ir juvelyrikos studijų programą.
Prakalbus apie tai, jog sėkmingai jam viskas klojasi, vaikinas paprieštaravo, kad sėkmė čia niekuo dėta. „Pasisekė“ – netinkamas žodis. Man atrodo, svarbu pastangos, o ne sėkmė. Visi turime laiko, bet nevienodai jį leidžiame. O jei nepasisekė – irgi ne nuosprendis“. Svarbu ir asmeninė valia, siekiai. Kiekvienas skirtingai pasiima iš tų pačių sąlygų ar situacijų. Papasakojo apie dvi savo bendrakurses, kurios buvo išvykusios į mokymus Taline. Viena vis grįždavo savaitgaliais namo, o kita ėjo, mokėsi naujų dalykų. Taip išmoko lieti Damasko plieną, įrišti knygas, susirado naujų brangiųjų akmenų tiekėjų, užmezgė naudingų pažinčių.
Negali sakyti, kad Dominykui nuolat sekasi. Yra jo darbe rizikos ir nemažai: ar nesusilydys visas dirbinys į vieną gabalą, ar neskils deimantas ir pan. Kai tai atsitinka, tenka džiaugtis, jeigu nuostoliai minimalūs, nors pelno ir neliko. Bet vaikinas sako visada paskui ieškantis priežasčių ir kaupiąs patirtį, kad tai nesikartotų.
Dominykas juokiasi vis prisimenantis matematikos mokytojo priekaištus, kad reikės jam gyvenime matematikos. Ir tikrai reikia, bet ką padarysi, kad užuot krimtęs mokslus, laiką mieliau leisdavo skeitparke su riedlente… Dabar tai daro retokai, nes ir rankas saugo nuo traumų, jaučiasi atsakingas prieš užsakovus atlikti darbus laiku.
„Apie savo darbus nenoriu šnekėti, tegul žmonės įvertina, ar jie gražūs, ar kokybiški, – labai savikritiškai kalba jaunasis meistras. – Remontu neužsiimu, nebent tik artimiems draugams. Konstruoju sužadėtuvių, vestuvių žiedus, kitus proginius, jubiliejinius dirbinius. Nesakyčiau, kad galiu iš to išgyventi, nes viską investuoju į įrankius, nors klientų netrūksta. Dėl to paties taupymo kol kas gyvenu su tėvais.“
Kurdamas užsakovui Dominykas jį iškamantinėja, kada nešios, kam skirta ir pan., taip bendraujant formuojasi kūrinio mintis. „Keistas klausimas – kas įkvepia. Net nežinau, kaip atsakyti, nėra konkretaus atsakymo, tiesiog ieškai, mąstai, galvoji ir surandi idėją. Man nesvarbu, ar pačiam gražu, juk darau kitam. Jo lūkesčiais ir remiuosi, rodau analogus, stebiu, kas patinka. Išsiaiškinu, kas žmogui gražu, bet visą laiką stengiuosi paslėpti kokį savo cinkelį. Pagrindinė medžiaga – auksas. Yra užsakovų, kurie turi įsigiję akmenėlių patys. Visiems kitiems užsakau, galiu pasiūlyti ir krokodilo, rajos odos, mamuto kaulo“, – pasakoja D. Vakrinas.

 

 D. Vakrino bakalaurinis darbas – iksiukų ir nuliukų žaidimas – stovi Klaipėdoje.

D. Vakrino bakalaurinis darbas – iksiukų ir nuliukų žaidimas – stovi Klaipėdoje.

„Dažnai nepasiduodu srautui“
Šitaip jis sakė, kai užėjo kalba, kodėl pasirinko studijuoti Telšiuose. Atsakydamas į klausimą, ar patenkintas studijomis, vaikinas atsargiai rinko žodžius: „Nenori kritikuoti, nes kiti gali susidaryti nekokią nuomonę. Viskas priklauso nuo to, ko kas tikisi ir siekia. Iš 16-os mano kurse buvo tik keturi vyrukai. Aišku, merginos nebuvo mačiusios nei dildės, nei grąžto, taigi vieni susipažino su amatu, o kiti atrado save. Man asmeniškai studijose trūko labiau apibrėžtų techninių niuansų. Kai kurie baigę nukrypo į grynąjį meną. O aš noriu rasti ir meno, ir praktiškumo balansą. Nenoriu daryti meną ir skųstis, kad neperka, todėl sunku gyventi Lietuvoje.“
Dominykas sako nesirinkęs studijų Vilniuje, kaip kiti, tik dėl to, jog tai sostinė ir bus daug vakarėlių. Beje, iš karto po mokyklos jis niekur nestojo.
„Nežinau, kaip daryti pasirinkimus. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad geriau po mokyklos iškart nestoti, nors visi gąsdina to nedaryti. Visi mano draugai iškart stojo, o manęs klausė, kaip čia taip. Daug pamačiau per tuos metus, patirties įgijau daugiau negu mokykloje.“
Kitais metais stojimų sąraše buvo tik viena pozicija, tai irgi stebino aplinkinius.
Kiti renkasi populiariausias – teisę, mediciną, bet juk specialybių yra gerokai daugiau, negu mokykloje supažindina. Dominykas sako niekada neplaukęs pasroviui, bet iš ne vieno draugo yra girdėjęs: „Nežinau, kur stoti, noriu pagalvoti, bet tėvai ir aplinkiniai spaudžia skubėti.“
Vaikinas nuo mažens užsiimdavo, kaip pats pavadino, „visokiu krapštymu“, dar prieš įstodamas darė sidabro dirbinius, taigi neteko gailėtis dėl netikusio pasirinkimo. „Man patinka ir kepsnys, ir blynai, bet vienu metu visko neužsisakau, turiu pasirinkti konkrečiai“, – šmaikščiai palygino jis.
O kaip kitaip atsirinksi, jeigu neišbandysi?

 

Dirbti su deimantais rizikinga, svarbu nesuskaldyti ar kitaip nesugadinti brangiųjų akmenų.

Dirbti su deimantais rizikinga, svarbu nesuskaldyti ar kitaip nesugadinti brangiųjų akmenų.

Nesėdėjo rankas sudėjęs
Mokykloje Dominykas nuolat susirasdavo įdomios veiklos, nesėdėjo tik prie kompiuterio ar televizoriaus. Vos baigus mokyklą ir nieko nebandžius tikrai negali suprasti, ko galėtum norėti. Mokykla duoda tas bazines žinias, bet pats turi kažką veikti, nes tai ir generuoja tavo pomėgius, pasirinkimų kryptis. Jis mano, kad daugelis jaunuolių nedrįsta kažką kitaip daryti negu visi, bijo išbandyti save įvairiose srityse.
Šita drąsa bandyti, nebijojimas suklysti jam padėjo atrasti ir smuikų restauravimo galimybes, išmokti važinėti vienračiu, išbandyti kitų naujų dalykų.

Smuikų restauravimas teikia poilsį ir relaksą.

Smuikų restauravimas teikia poilsį ir relaksą.

Smuiku Dominykas išmoko groti dar mokydamasis Marijampolės krikščioniškojo kultūros centro mokykloje. Begrojant nuolat būdavo instrumento gedimų, tekdavo jį neši meistrui. „Po kurio laiko pats pamėginau pasikoreguoti smuiką, mokytojai pasigyriau, ji paskatino, vėliau ėmiau ir kitiems taisyti. Kaip kiti pažvejoti važiuoja, taip aš atsipalaiduoju taisydamas smuikus.“ Tai veikla, kuri paįvairina gyvenimą, kaip ir vakarėliai ar grojimas. Dominyko studijoje sukabinti smuikeliai, „sužvejoti“ turguje ar kitur įsigyti, dar laukia restauracijos.

„Esu patenkintas tuo, ką pasirinkau. Kita vertus, viskas mano rankose, stengiuosi, kad man patiktų. Jei atsibosta darbas, pasidarau vakarėlį, susigalvoju kitokios veiklos, kuri paįvairina gyvenimą“, – sako jaunas vyras.

 

Dominyko juvelyrikos pavyzdys – žiedas su cirkoniu.

Dominyko juvelyrikos pavyzdys – žiedas su cirkoniu.

Sukurti tokį dirbinį, kuris patiktų užsakovui, svarbiausia Dominyko misija.

Sukurti tokį dirbinį, kuris patiktų užsakovui, svarbiausia Dominyko misija.

Ką reiškia provincija?
Dominykas atsimena seniai girdėdavęs iš vyresnių draugų, grįždavusių savaitgaliui, kad čia, gimtojoje Marijampolėje, provincija, nėra, ką veikti. Jis su tuo nesutinka, nes nuo mokyklinių metų susikurdavo tokias sąlygas, kad nuobodu nebūtų. Su draugu Andriumi Burba rengdavo riedlenčių varžybas, vakarėlius, sukosi kituose organizaciniuose reikaluose, stengdamiesi prasimanyti smagių užsiėmimų ne tik sau, bet ir kitiems. Taip pat buvo ir Telšiuose. Tai tik dar kartą įrodo, jog Dominykas viską linkęs kurtis savo rankomis, o ne skųstis.
„Dar nebaigęs studijų gavau pasiūlymų dirbti Vilniuje, Šiauliuose, bet atsisakiau. Žinojau, kad nepatikės rimtų užsakymų, tik grandinėles lituosiu. Norėjosi pačiam konstruoti, o ne vykdyti kitų užduotis. Man svarbu bendrauti su užsakovais ir laisvai reikšti kūrybines mintis. Manau, kad mano imlumas ir lygis buvo šiek tiek aukštesni negu kitų, tiesiog nenorėjau to įrodinėti. Pažiūrėjau dar ir praktiškai: išlaidos buto nuomai trukdytų greičiau susitaupyti įrankiams“, – savo motyvus aiškino vaikinas.
Jis nesiskundžia, Marijampolės nelaiko provincija. Čia supa geri draugai, su kuriais po darbo susitinka, pasportuoja, pasidalija mintimis, apsikeičia patarimais. „Aš geriau penktadienį nuvažiuosiu į Vilnių, pabūsiu klube, šeštadienį nusipirksiu naujus šortus, papietausiu ir grįšiu. O darbo dienas leisiu čia, ir nereikės grūstis transporto kamščiuose arba troleibuse, tą laiką galėsiu išnaudoti prasmingiau ir maloniau. Geriau stengtis ir susikurti sau tinkamas sąlygas, negu verkšlenti, kad viskas negerai“, – tvirtai tiki D. Vakrinas.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.