Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Automatiškai išsaugotas juodraštis

Agnė Zienienė gimtąją Marijampolę į Airijos sostinę Dubliną buvo išmainiusi net porą kartų. Emigravusi ir sugrįžusi, tačiau čia taip ir neradusi, ko tikėjusis, į svetimą šalį laimės ieškoti vyko iš naujo. Ir nors ten susikūrė patogias gyvenimo sąlygas, žinojo, kad vieną dieną į Lietuvą vis tiek sugrįš.

Zienių šeima į Airiją vyko net du kartus. Ir pirmą, ir antrą kartą išvyko Lietuvoje taip ir nesuradę tinkamai apmokamų darbų.

Zienių šeima į Airiją vyko net du kartus. Ir pirmą, ir antrą kartą išvyko Lietuvoje taip ir nesuradę tinkamai apmokamų darbų.

Išvyko neradę darbo
Pirmą kartą į Airiją Agnė išvyko 2008 metais. Tuomet dar su vaikinu Almantu, kuris dabar yra jos vyras, emigruoti nusprendė Lietuvoje taip ir nesuradę tinkamai apmokamo ir mėgiamo darbo. Nuvykusi į Dubliną pora apsistojo pas jau ten gyvenančius vyro artimuosius. Nors kalbos gerai nemokėjo, darbą Agnė susirado greitai. Vienoje iš Dublino degalinių mergina kepė bandeles, tepė sumuštinius. Jos vaikinui su darbo paieškomis sekėsi sunkiau – tik po kažkiek laiko pavyko rasti darbą šiltnamiuose, kur buvo auginamos gėlės. Darbo sąlygos buvo geros, uždarbis tenkino, todėl pora gyvenimą ir toliau vystė svetimoje šalyje. Praėjus metams pora susituokė, dar po metų Agnė pradėjo lauktis vaikelio.
– Nėštumas buvo sudėtingas, todėl būdama nėščia beveik visą laiką turėjau nedarbingumo lapelį. Buvau prisiklausiusi daugybės kalbų apie neva prastą vietinę sveikatos sistemą, tačiau mano patirtis buvo kitokia. Viso nėštumo metu buvau atidžiai prižiūrima, gydytojams neturėjau jokių priekaištų. Priešingai, galiu tik pagirti. Tarkime, kad ir dėl piniginių dovanų. Airijoje tokie dalykai neegzistuoja, tai yra tiesiog nesuprantama, tuo tarpu Lietuvoje, nors su tuo yra smarkiai kovojama, piniginės dovanėlės gydytojams yra vis dar priimtina praktika, – sakė Agnė.

 

Grįžo ir vėl išvyko
Paaugus dukrelei Agnė ir Almantas nusprendė grįžti atgal į Lietuvą. Sako, tikslo pasilikti ten niekada neturėjo, todėl ir susikrovė daiktus. Gimtojoje Marijampolėje Agnė toliau augino dar mažą duk-relę, o jos vyras pradėjo ieškoti darbo. Tačiau per metus taip ir nepavykus jo surasti, šeima nusprendė grįžti atgal į Dubliną, kur gyvenimą pradėjo iš naujo. Agnė vis dar augino dukrą, o jos vyras įsidarbino degalinėje, tapo jos operatoriumi. Paaugus dukrelei Agnė taip pat pradėjo dirbti. Šį kartą – krepšinio arenoje. Prieš prasidedant renginiams sustatydavo kėdes, jų metu prekiaudavo kava ir užkandžiais, o renginiui pasibaigus tvarkydavo arenos teritoriją. Sako, darbas sunkus nebuvo, be to, turėjo nemažai pliusų – galėjo matyti įvairius koncertus, sporto varžybas. O kaip didžiausias darbo privalumas – lankstus darbo grafikas. „Per savaitę turėdavau išdirbti 30 valandų, o jas susidėlioti galėjau taip, kaip norėdavau. Auginant dukrą tai buvo vertinga galimybė“, – sakė Agnė.
Šitaip Airijoje prabuvusi trejus metus šeima ir vėl susikrovė lagaminus kelionei į Lietuvą.
– Niekada neturėjome tikslo likti. Tiesiog nerasdavę tinkamo užsiėmimo Lietuvoje, grįždavome, nes žinojome, kad Airijoje darbą rasti ir pragyventi bus lengviau. Galbūt būtume ten užsibuvę ir ilgiau, tačiau auganti dukra skatino grįžti. Norėjome, kad ji lankytų lietuvišką mokyklą, kad augtų Lietuvoje. Dar būdami Airijoje Marijampolėje įsigijome butą, todėl norėjosi kurtis savo namuose. Be to, pragyvenimas Dubline buvo nepigus – būsto nuoma, automobilio išlaikymas surydavo nemažai pinigų, taigi ten galėjome tik pragyventi. Jei būtume gyvenę dviese su vyru ir nuomojęsi vieną kambarį, neturėję automobilio galbūt būtume sutaupę, tačiau su vaikais taip gyventi būtų sudėtinga, – paaiškino Agnė.

Nors Agnė sako, jog būdama Airijoje ji ilgėjosi lietuviškos žalumos, kalnuotas ir akmenuotas Airijos kraštovaizdis jai dažnai darydavo įspūdį.

Nors Agnė sako, jog būdama Airijoje ji ilgėjosi lietuviškos žalumos, kalnuotas ir akmenuotas Airijos kraštovaizdis jai dažnai darydavo įspūdį.

Auginti vaikus užsienyje lengviau
Eina antri metai nuo tada, kai Zieniai grįžo į Lietuvą. Šiandien jie augina jau dvi dukreles. Viena gimusi Airijoje, kita – Lietuvoje, todėl Agnė dažnai lygina vaikų auginimo sąlygas čia ir ten.
– Kas dėl gimdyvės priežiūros, nei vieniems, nei kitiems didelių priekaištų neturiu. Daugiau skirtumų įžvelgiu kainose – aprengti, pamaitinti ir prižiūrėti kūdikį Airijoje kainuoja kur kas mažiau. Drabužėliai, sauskelnės ir kūdikių mišiniai kainuoja kone perpus pigiau. Taip pat labai skiriasi vaikų ugdymo sąlygos. Kai dirbau arenoje, vyresnioji dukra lankė darželį, kuris buvo orientuotas į žemės ūkį. Ten vaikai maitindavo tame pačiame darželyje auginamas antis, vištas, augindavo įvairias daržoves. Pas mus irgi yra tokių švietimo įstaigų, tačiau jos eiliniams piliečiams, be pažinčių, nėra paprastai prieinamos, – skirtumus vardijo A. Zienienė.

Lietuviai – šiltesni ir artimesni
Vis dėlto Agnė džiaugiasi galinti gyventi Lietuvoje. Labiausiai ji vertina lietuvišką gamtą ir santykius su artimaisiais, draugais, pažįstamais.
– Viso to gyvenant Dubline man labai trūko. Pasiilgdavau gamtos, žalumos, artimųjų. Nors buvome ne vieni, pasiilgdavau pasibuvimų su giminėmis, draugais. Mes bendraujame daug šilčiau ir artimiau vieni su kitais. Lankomės vieni kitų namuose – airiai vieni pas kitus nevaikšto. Pagrindinės jų susitikimo vietos – barai, kur geriama daug alaus. Nors man toks vietinių bendravimas ne visada būdavo priimtinas, prieš šventes net ir nepažįstamiems kaimynams dovanojamą vyno butelį ir mažas dovanėles vaikams vertindavau kaip labai gražų gestą. Mes taip pat jiems visada atsidėkodavome tuo pačiu, – sakė Agnė.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.