Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save

Kad vystoma veikla klostytųsi sėkmingai, pasak Ingos, dirbti reikia su didžiuliu noru ir užsidegimu.

Kad vystoma veikla klostytųsi sėkmingai, pasak Ingos, dirbti reikia su didžiuliu noru ir užsidegimu.

Kad verslai sėkmingai gali egzistuoti ne tik didžiuosiuose miestuose, įrodo marijampolietės Ingos Rauluševičienės patirtis. Individualią renginių organizavimo veiklą vykdanti moteris ne tik džiaugiasi susikūrusi darbo vietą, bet ir turinti galimybę realizuoti save.

 

Apsisprendė studijuodama
Baigusi kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje Inga žinojo, kad norėtų dirbti su renginių organizavimu susijusį darbą. Tokį apsisprendimą jai padiktavo patirtis dalyvaujant kolegijos bendruomenės veikloje.
„Studijų metu buvau aktyvi studentų organizacijų narė. Kadangi studijavau su kultūrine veikla susijusį dalyką, dažnai tekdavo imtis atsakomybės organizuojant renginius. Tuomet supratau, kad man patinka rengti šventes, kurti joms scenarijus, o vėliau ir būti atsakingai už jų vedimą. Baigusi studijas ketinau ieškoti darbo, susijusio su panašia veikla, tačiau susilaukus vaikelio planus porai metų teko pakeisti“, – prisiminė I. Rauluševičienė.

 
Ieškojo savirealizacijos galimybių
Vaikeliui paaugus ir po studijų baigimo praėjus porai metų Inga įsidarbino Marijampolės kultūros centre. Tiesa, ne renginių organizatore, o sandėlininke-kontroliere.
„Patekau į kultūrinę veiklą vykdančią aplinką, dirbau techninį darbą. Įleidinėjau žmones į salę, plėšiau bilietus, tvarkiau popierius. Labai trūko saviraiškos galimybių, norėjau kurti, turėjau daugybę minčių, idėjų. Kad galėčiau realizuoti save, kūrybinės veiklos nusprendžiau imtis savarankiškai. Kadangi turėjau šiek tiek renginių organizavimo patirties, nusprendžiau ja pasidalinti su kitais. Taip atsirado jaunimo klubas „Renginių zona“, kuriame susitikdavau su jaunais žmonėmis ir dalindavausi renginių organizavimo patirtimi“, – paaiškino Inga.

 

 

Dažniausiai I. Rauluševičienė veda gimtadienių, jubiliejų, vaikų šventes ir įmonių vakarėlius.

Dažniausiai I. Rauluševičienė veda gimtadienių, jubiliejų, vaikų šventes ir įmonių vakarėlius.

Skatino imtis nuosavo verslo
Deja, klubą lankantys jaunuoliai greitai išsiskirstė. Tapus Marijampolės kultūros centro kultūrinių renginių vadybininke Inga gavo galimybę kūrybinį potencialą išreikšti ir darbe, ir laisvalaikiu pažįstamų paprašyta vesdama vieną kitą renginį. Kadangi bendravo su Marijampolės jaunų verslininkų klubo nariais, šie Ingą paskatino imtis renginių organizavimo ir vedimo verslo.
„Atgaivinau „Renginių zoną“. Šiandien tai mano vykdoma renginių organizavimo ir vedimo individuali veikla. Kol kas tik veikla, nes turiu ir darbą. Nedrąsiai pasvajoju šią veiklą išauginti ir iki įmonės, tačiau kol kas apie tai kalbėti anksti“, – prisipažino jauna moteris.

 
Svarbiausia – norėti
Nepaisant to, kad „Renginių zona“ įmonės statuso dar neturi, jos siūlomomis paslaugomis besidominčių klientų netrūksta. Už „Renginių zonos“ veiklą šiuo metu atsakinga viena Inga. Ji klientams pageidaujant renginį gali suorganizuoti, parašyti jam scenarijų, vesti, o esant reikalui ir įsikūnyti į kokį nors personažą.
„Dažniausiai tenka vesti gimtadienius, jubiliejus, krikštynas ir įmonių vakarėlius. Vienuose renginiuose klientai pageidauja įsikūnyti į kokį nors personažą ir visą vakarą vesti pagal kokią nors temą, kiti į tokius rėmus savęs sprausti nenori. Scenarijus rengiu pagal klientų pageidavimus, todėl susitarti nebūna sunku. Sudėtingiausia yra su nuotakomis – joms sunku įtikti, tad vesti tuoktuvių šventes tenka retai“, – sakė Inga.
Verslininke savęs jauna moteris vadinti nedrįsta, nors priklauso Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubui, o „Renginių zona“ jai duoda ir papildomų pajamų. „Pirmiausia tai man saviraiškos forma. Veikla, kuri man be galo patinka ir teikia džiaugsmą. Su didžiuliu noru ir užsidegimu ruošiuosi kiekvienam renginiui, todėl negaliu sakyti, kad tai darbas. Tai – laisvalaikis, virtęs papildomu pajamų šaltiniu. Manau, noras ir entuziazmas yra didžiausi verslo varikliai. Jei tikrai labai kažko norėsi, padarysi viską, kad pasiektum norimą rezultatą. Tas pats ir su verslu. Tiesa, pradžia būna sunki, tačiau į neigiamus pasisakymus ir komentarus reikia išmokti nereaguoti. Tik taip galima judėti į priekį“, – sakė I. Rauluševičienė.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.