Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Jei galėtų, bandytų įsitvirtinti kitame mieste

Marijampolietis Ričardas Patackas – picerijos „Pizza House“ savininkas. Vaikinas sako visada svajojęs turėti nuosavą verslą, todėl džiaugiasi pagaliau galėdamas dirbti sau. Visgi jei galėtų viską pradėti iš naujo, verslą steigtų didesniame mieste. Anot Ričardo, Marijampolė traukiasi – žmonių mažėja, jų perkamoji galia menksta, tad ir vietiniai smulkieji verslininkai ne aukso amžių išgyvena.

 

„Pizza House“ šeimininkas Ričardas sako, kad Marijampolė jam yra labai artima ir miela, būtent todėl nuosavą verslą čia ir nusprendė vystyti.

„Pizza House“ šeimininkas Ričardas sako, kad Marijampolė jam yra labai artima ir miela, būtent todėl nuosavą verslą čia ir nusprendė vystyti.

Apie nuosavą verslą svajojo seniai
Noras turėti nuosavą verslą Ričardui kilo tada, kai baigęs vidurinę mokyklą vasarą įsidarbino picų išvežiotoju. Vaikinas matė, kad verslas juda, picas marijampoliečiai mėgsta ir dažnai jas perka. Jis taip pat suprato, jog maistas yra ta sritis, kuri Marijampolėje gali duoti pelną, nes yra paklausi. Anot Ričardo, prieš pirkdami daiktą ar paslaugą svarstome, ar mums tikrai reikia. O dėl maisto dažniau pasiduodame akimirkos silpnumui ar tiesiog alkiui. Negana to, maistas teikia malonumą, tad tam, kas skanu ir kelia teigiamas emocijas, pasak Ričardo, žmonės pinigų visada randa.
Piceriją perpirko
Tai supratęs vaikinas ėmė svarstyti apie nuosavą piceriją, tačiau verslo pradžiai nepakako pinigų. Jų užsidirbti išvyko į užsienį. Tiesa, užsidirbti važiavo ne konkrečiai picerijos steigimui, o tiesiog pragyvenimui. Kurį laiką pabuvęs užsienyje Ričardas sugrįžo namo į Marijampolę. Visai netikėtai pamatė skelbimą, kad parduodama verslo įmonė – picerija. Kadangi nuosava picerija buvo tarsi Ričardo svajonė, pasiūlymu ėmė domėtis plačiau.
– Du vaikinai įkūrė piceriją, kurį laiką joje dirbo, tikėjosi, kad verslas pamažu įsivažiuos. Deja, grąža nebuvo tokia greita, kokios jie norėjo. Matyt, pabodo laukti, verslą nutarė parduoti. Aš ir mano draugas pasiūlymu susigundėme ir verslą perpirkome. Gavome viską – ir įrangą, ir picų receptus, buvome išmokyti net jas kepti – reikėjo tik iš naujo viską „užkurti“, – prisimena R. Patackas.

 

Naujose patalpose picerijos sieną papuošė Ričardo draugai – tokia artimųjų, draugų pagalba ir parama labai svarbi pradedantiems verslininkams.

Naujose patalpose picerijos sieną papuošė Ričardo draugai – tokia artimųjų, draugų pagalba ir parama labai svarbi pradedantiems verslininkams.

Rinktųsi kitokią strategiją
Pirmus metus vaikinai iš esmės nieko nekeitė. Dirbo tose pačiose patalpose, naudojosi tomis pačiomis receptūromis. Supratę, kad pardavimai gali ūgtelėti pakeitus picerijos vietą, ėmė ieškoti naujų patalpų. Todėl prieš porą metų „Pizza House“ persikėlė į senamiestį ir įsikūrė Gedimino gatvėje. Ričardas sako, kad vietos keitimo strategija pateisino lūkesčius, žmonių srautas iš tiesų padidėjo. Deja, neilgam. Vaikinas pastebi, kad per pastaruosius metus jų sumažėjo.
– Miestas tuštėja, žmonių perkamoji galia menksta. Jei viską galėčiau daryti iš naujo, verslą kurčiau didesniame mieste, kur didesni žmonių srautai. Nesakau, kad situacija yra kritinė, tačiau norėtųsi, kad ji būtų kiek geresnė. Marijampolė yra mano namai, noriu ir toliau čia gyventi, todėl ir verslą kūriau būtent čia. Nesiruošiu iš čia bėgti, tačiau jei tektų galvoti apie verslo plėtrą, antrą piceriją atidaryčiau galbūt kur nors Kaune ar Vilniuje, – svarstė Ričardas.

 

Pradėjus dirbti buvo sunku rasti nuolatinių darbuotojų. Šiandien pagaliau turima patikimų ir atsakingų pagalbininkių, viena iš jų – Toma Sendžikaitė.

Pradėjus dirbti buvo sunku rasti nuolatinių darbuotojų. Šiandien pagaliau turima patikimų ir atsakingų pagalbininkių, viena iš jų – Toma Sendžikaitė.

Padėtų parama arba lengvata
Vaikinas nesigaili pradėjęs dirbti savarankiškai, tačiau sako, kad jei ne tėvai, artimieji ir draugai, vargu ar kas nors būtų pavykę.
– Norint pradėti bet kokią veiklą, susijusią su verslu, reikia pradinio kapitalo. Jaunas žmogus jo dažniausiai neturi. Man šiuo klausimu padėjo tėvai, todėl jiems esu labai dėkingas. Jų pagalba buvo svarbi ir tvarkant įvairius reikalus, sprendžiant su nuosavu verslu susijusius klausimus. Kartais tiesiog nežinai, kur eiti, ko klausti, kaip išspręsti vieną ar kitą situaciją. Tėtis turi šiek tiek patirties tokiuose dalykuose – jis ir nukreipdavo teisinga linkme. Draugų parama taip pat buvo labai svarbi. Jie taip pat skatino, padėjo įsikurti naujose patalpose, – pasakojo R. Patackas.

Vaikino teigimu, viskas būtų daug lengviau ir paprasčiau, jei jaunieji verslininkai pradėti nuosavą veiklą būtų skatinami parama arba kokiomis nors lengvatomis.
− Jei pradžia būtų buvusi leng­vesnė, galbūt dabar žmonių sumažėjimas neturėtų tokios didelės įtakos pelnui. Pradėjus verslą apie pelną kalbėti būna anksti, tačiau mokesčius pradedantieji turi mokėti tokius pat, kaip ir ilgametę patirtį turintys verslininkai. Akivaizdžiai matome, kad miestas tuštėja. Rodos, turi būti aktualu išlaikyti čia žmones, skatinti vietinį verslą. Parama arba mokestinė lengvata pradedantiesiems tokiu atveju labai padėtų. Galbūt žmonės aktyviau ryžtųsi dirbti, kažką kurti. Deja, situacija nėra tokia, kokios norėtųsi, – samprotavo „Pizza House“ savininkas Ričardas Patackas.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.