Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Kaip mergaitės tampa vienuolėmis

(Sesers Juozapos istorija)

„Ar galite mesti vienuolės darbą?“ – paklausė vaikai kartą sesers Juozapos.

„Ar galite mesti vienuolės darbą?“ – paklausė vaikai kartą sesers Juozapos.

Spėju, kad vienuolė sesuo Juozapa Živilė Mieliauskaitė pataikė į dešimtuką, nes neseniai davė amžinuosius įžadus. Tai reiškia, kad apsisprendė.
Banalus klausimas, ar nesunku buvo atsisakyti visko, tiesiog vėlėsi ant liežuvio. „Daug sunkiau būti ydų liūne“, – toks buvo jos atsakymas.

 
Šventosios Šeimos seserų kongregacijos vienuolė
Živilė augo nereligingoje šeimoje. Sunki paauglystė, nesaugumo jausmas stūmė į gyvenimo klystkelius. Atsivertė būdama 19 metų. „Tada sutikau Jėzų. Nėra taip, kad viskas pasikeičia tą akimirką, bet vis tiek tai pakeičia tavo buvimą, jei tu Jį renkiesi. Pasikeičia tavo gyvenimas – negali gyventi kaip anksčiau“, – prisimena ji.
Labai daug kas įsivaizduoja, kad turi būti apreiškimas ir tapti vienuole. „Kai manęs klausia, kur išsiskleidė pašaukimas – aš atsakau „Akropoly“. Buvau ten su vienuole seserimi Inga, gėrėme arbatą. Ji staiga sako: „Ko lauki?“ Suvokiau, kad tas laikas yra dabar. Inga tada jau buvo vienuolė, ji ir parodė man vienuolystės grožį. Beje, dabar ji yra mūsų vienuolyno motina, generalinė vyresnioji“, – prisiminimais dalijosi sesuo Juozapa.
Taip 2007 metais, būdama Vilniaus universiteto trečiakursė, įstojo į vienuolyną, bet tėvams apie tai nepasakė 9 mėnesius. Kol studijavo, buvo kandidatė, kai baigė ir būdama 22 metų atvyko į Marijampolę, dvejus metus buvo novicija. Po to duoti pirmieji įžadai. Ir štai pernai davė amžinuosius įžadus. Kovo 18 d. seseriai Juozapai suėjo 30 metų. Beje, šv. Juozapas yra jos globėjas, jo vardo diena yra kovo 19-oji, todėl sesuo ir pasirinko tokį vienuolišką vardą.
„Dabar jau gyvensiu taip visą amžių. Iš tiesų, mes per daug susitelkę į išėjimus. Nepatiko ir išėjo. Vienas 55 metus susituokęs diedukas kartą sakė: „Šimtą kartų galėjai išeiti, bet kur eiti ir ko – gyveni ir gyvenk.“ Laisvė atnešė ir blogų dalykų – negalime įsipareigoti, nepajėgiame pasirinkti. Ir aš kažkada maniau, kad amžinų įžadų negalėsiu duoti, bet atėjo branda ir labai džiaugiuosi. Žinau, kad vienuolės visą gyvenimą bus mano sesės“, – sako sesuo Juozapa.
Šventosios Šeimos seserų vienuolijos vienuolės gyvena keturiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Vilkaviškyje ir Marijampolėje. Čia gyvena apie 15 seserų. Šios vienuolijos gyvenimo modelis – šeima. Vienuolės gyvena mažomis bendruomenėmis po 3–5. „Kaip visi normalūs žmonės visos namie viską darome, visos turime darbus. Niekas mūsų neišlaiko, gyvename iš algų. Ir žinokit, niekas neaukotų vienuolių išlaikymui su tokiais visuomenės išpuoliais.“

 
Kai atsisakai būti kaip visi
Visuomenės puolimas juntamas dėl to, kad atsisakai būti kaip visi, pasirenki būti skaistume.
„Mūsų visuomenėje labai daug stereotipų. Man sako: „Ir jauna, ir graži, kaip tau taip nepasisekė, kad tapai vienuole?“. Siutina tas lietuvių negyvenimas savo gyvenimo ir kišimasis į kitų. Ypač mažesniame mieste kas trečias jaučia pareigą paaiškinti, ką galvoja apie vienuoles. Jei nukrenti gatvėje, niekas nemato arba apsimeta, kad nemato, o kai eini su skara ar kokiais ryškiais sportbačiais – visi pamato ir pakomentuoja. Ir apie įžadus kalba: „Kokia tu vargšė, tiek daug atsisakei“. Bet kai tuokiesi, irgi atsisakai visų kitų vyrų – bent jau taip turėtų būti. Aš atsisakiau lygiai tiek pat, tik tuo vienu daugiau“, – ironizuoja vienuolė.
Kai davė pernai lapkričio mėnesį amžinuosius įžadus, Bazilikoje buvo didelė šventė, prisirinko daug jos draugų – sesers Juozapos suburtos jaunimo bendruomenės narių. „Kai man užmovė žiedą, aš nesusivaldžiau ir pakėliau ranką, norėjau parodyti jį vaikams. Jie šaukė, plojo, džiaugėsi“, – prisimena vienuolė.
Labai teisingą klausimą sesuo Juozapa užduoda kritikams ir smerkėjams: „Kam turiu ką įrodinėti, kad gerai kažką darau, kas man tinkama? Tu pasirenki gyvenimą, kuri jį laisvai, nes esi laisvas. Niekam nekenki ir dar sukuri pridėtinį gėrį.“ O kodėl žmonės sunkiai renkasi dabar dvasinius pašaukimus? Nes nėra akcentuojama tai, ką tu gauni, o tik tai, ko netenki. „Atsiveria gyvenimas, kai pasirenki laisvai. Aš laisvai pasirinkau, to net mano tėvai nesupranta, nes jie nėra tikintys.“
O dar ta mūsų baimė išsiskirti, prisiimti atsakomybę. Tai sutrukdo padaryti gerą darbą, pagelbėti kitam. „Ką pagalvos, jei pakelsi šiukšlę, padėsi nukritusiam. Šitą baimę matau ir jaunimo akyse. Vaikus siaubas ištinka, ką apie juos pagalvos, todėl negali pranešti ir apie patyčias, smurtą. Bet kurti geresnį gyvenimą čia tik taip ir įmanoma. Baisu, kad esame tiek nusigyvenę, jog žmogus nustemba, susigraudina, jeigu sulaukia pagalbos ar paramos“, – patirtimi dalijasi moteris.

 
„Esu jaunimo ugdytoja“
Sesuo Juozapa papasakojo, kaip ėmėsi darbo su jaunimu: „Ilgai svarsčiau, ką rinktis, kad gyvenimas būtų prasmingas. Sugalvojau, kad noriu vyro ir 5 vaikų, melsdavausi, kad tai išsipildytų. Paskui skaitydama Evangeliją radau: „Kas iš jūsų dėl manęs paliks viską – gaus šimteriopai“. Supratau, gausiu 500 vaikų, pajutau, jog turiu pašaukimą būti visų vaikų seserimi, motina, drauge.“
Vienuolė sukūrė jaunimo bendruomenę „Dievo karalystė čia pat“, kur dalyvauja apie 50 jaunuolių. „Kai kūriau prieš 4 metus, tikslas buvo sukurti vietą, kur paaugliai būtų saugūs augti ir bręsti, pažinti savo galimybes, mokytis dovanoti save kitiems, mokytis kurti sveikus, saugius santykius. Kitas tikslas buvo padėti patirti Dievo tikrovę: kaip Jis veikia, kur Jis yra gyvenime, kad Jis yra draugas. Dabar esu jaunimo ugdytoja, neformaliojo ugdymo organizatorė.“
Su vaikais sesuo Juozapa susipažįsta per katechezę, o paskui kai kurie iš jų įsitraukia į bendruomenės veiklą. Viena sritis – socialiniai projektai, su seneliais ir vaikų namuose. „Jaunimas mokosi būti socialiai jautrus. Mokykla, deja, to nemoko, ten išmokoma konkuruoti, pralenkti kitus, lipti per galvas, būti pirmu, nes tik tada esi šaunus. O mes mokome pasilenkti prie silpnesnio, padėti, užjausti.“ Kita kryptis – religinė: rekolekcijos, susikaupimo dienos, evangelizacijos mokykla.

 
Sunku pasverti darbą ir rezultatus
Toks jau tas ugdymas – rezultatus pamatyti sunku ir tai nevyksta greitai.
„Dabar jaunimas mažai save pažįsta realiai. Jie tik žino klišes apie save: kas turi būti, ką turi mėgti, ką privalo veikti.“ Tai sesuo Juozapa patyrė bendraudama su jaunimu. „Liūdina, kai matau, kad vaikai nežino, jog jie geri. Jiems nepasakė, nepatyrė iš suaugusiųjų, kad yra gražūs, gabūs ir geri. Jie mano, kad turi tos meilės kažkaip nusipelnyti. Klaiku tai, kad jie neturi gyvenimo džiaugsmo, ir mes su ta konkurencija iš jų tai pavogėme. Aš jiems sakau: „Atsipalaiduokite, džiaukitės gyvenimu, šviečiančia saulė. Nesikamuokit taip dėl tų mokslų, gerų pažymių.“
Pas mus klesti sėkmės kultūra: vertingas esi tik tada, jei sėkmingas. Taip ir iš žiniasklaidos atrodo. Tos varžybos jau nuo darželio prasideda ir labai gadina vaikams gyvenimą. O paaugliai šeimoje ir mokykloje turi patirti, jog gali klysti ir nebus atstumti. Jeigu neleidžiama klysti, tada tampama lėlytėmis, kurios yra tokios, kaip kitiems reikia ir kitiems patogu. Neklysdami, nebandydami negalime rasti savo tikrojo kelio.
Sesuo Juozapa pastebi, kad turime labai mažai tikrų ugdytojų, mokytojų iš pašaukimo, kurie kuria santykį su mokiniu, o ne komanduoja. „Klausiu vaikų, kiek tikrų mokytojų yra jų mokyklose. Randa vieną du, ne daugiau. Tai tokie pedagogai, su kuriais vaikai jaučiasi gerai, gerbia juos, nes šie normaliai bendrauja. Dauguma mokytojų motyvacijai naudoja gąsdinimą, kad neišlaikys egzaminų, neįstos ir tada eis griovių kasti…“
Daug gražių žodžių išgirdau iš jos lūpų apie jaunimą – koks gabus, geras, gražus, tik bėda, kad to nežino, nuvertina save. Sesuo Juozapa taip gali kalbėti, nes turi dovaną išklausyti. Žmonės jai atsiveria.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.