Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Pašaukimas – dirbti virtuvėje

Iš Marijampolės kilusi virtuvės šefė R. Augustinavičiūtė kiek-vienam, kuris nori veikti viena, bet daro kita, linki išdrįsti imtis permainų. Išėjimas iš komforto zonos, anot merginos, gali būti raktas į sėkmę.

Iš Marijampolės kilusi virtuvės šefė R. Augustinavičiūtė kiek-vienam, kuris nori veikti viena, bet daro kita, linki išdrįsti imtis permainų. Išėjimas iš komforto zonos, anot merginos, gali būti raktas į sėkmę.

Dar būdama paauglė Rūta Augustinavičiūtė suprato, kad jos aistra yra maistas ir jo gamyba. Deja, baigtos maitinimo verslo organizavimo studijos ir darbas restorane merginos į virtuvę nenuvedė. Tik per laimingą atsitiktinumą ir dėl savo užsispyrimo ji pasiekė tai, apie ką visuomet svajojo – tapo virtuvės šefe.

 

Virtuvė traukė nuo mažens
Iš Marijampolės kilusiai Rūtai klausimo, ką ji norėtų veikti gyvenime, nekilo. Mergina nuo mažens žinojo, kad savo profesinę veiklą ji norėtų sieti su maistu.
Įstojusi į Vilniaus kolegiją ir pasirinkusi maitinimo verslo organizavimo studijas mergina pradėjo ir dirbti. Dirbdama padavėja vis dirsčiodavo į virtuvę su viltimi baigusi studijas ir pati ten patekti. Situacija susiklostė taip, kad gavusi diplomą mergina pakliuvo ne į virtuvę, o tapo restorano administratore. Iš pradžių pykusi, vėliau susitaikė su likimu ir manė, jog jai tiesiog nelemta gaminti. Sako, administratorės darbas net pradėjo patikti, tačiau vis tiek nesijautė laiminga.

 
Restoraną iškeitė į optiką
Rūta sako tada maniusi, kad ji pati nežinanti ir nesuprantanti, ko nori, todėl metusi darbą restorane įsidarbino optikoje.
– Su optika nieko bendra, išskyrus tai, kad pati nešioju akinius, neturėjau. Įsidarbinau ten tik tam, kad atitrūkčiau nuo mane supusios aplinkos ir suprasčiau, ko iš tiesų noriu. Pradirbėjusi ten pusę metų supratau, kad šis darbas tikrai ne man ir kad mane tikrai traukia virtuvė, – prisiminė Rūta.
Supratusi, kad norėdama pakliūti į profesionalią virtuvę turi turėti šiokios tokios patirties, pažįstamų dėka susirado žmones, gaminančius maistą pokyliams ir banketams. Mergina pasisiūlė jiems laisvadieniais dirbti be atlygio mainais už galimybę įgyti patirties. Šitaip darbą optikoje derindama su darbu banketuose Rūta praleido apie porą mėnesių, iki kol įvyko lemtinga pažintis.
– Į Vilniuje vykusią maisto ir gėrimų mugę nuvykti pakvietė draugė. Viename iš daugybės stendų gamino Beata Nicholson. Užsukome paprašyti autografo jos knygai. Moteris mus pašnekino, klausė, ką veikiame gyvenime. Papasakojau jai savo istoriją, o ji, išgirdusi apie mano norą gaminti, liepė parašyti jai žinutę socialiniame tinkle „Facebook“ ir papasakoti apie save daugiau, – susitikimą prisiminė Rūta.

 
Pradėjo kepti picas
Mergina padarė ko prašyta ir garsios kulinarės atsakymo laukė apie du mėnesius. Vieną dieną važiuojant troleibusu dzingtelėjo telefonas ir ji pamatė Beatos žinutę su pasiūlymu prisijungti prie jos vyro buriamos komandos, kuri Kaziuko mugėje Vilniuje keps picas. Rūta vos neišvirto iš koto.
– Ilgai nedvejojusi sutikau. Buvau paskirta pjaustyti ką tik iškepusias picas ir atiduoti jas klientams. Prie picų nusidriekė eilės, patyriau didžiulį nuovargį, tačiau emocinis pasitenkinimas viską atpirko, – prisimena R. Augustinavičiūtė.
Pamatęs, su kokiu užsidegimu ir entuziazmu dirba Rūta, Tomas Nicholsonas pakvietė ją prisijungti prie naujai kuriamos „Jurgis ir Drakonas“ komandos, kuri, važinėdama po įvairius renginius ir šventes, kepė picas. Šį kartą merginai teko atsakomybė picas gaminti. Kelionės po renginius tęsėsi apie 8 mėnesius, kol buvo nuspręsta atidaryti ir stacionarų restoraną „Jurgis ir Drakonas“, kuriame Rūta ir toliau kepė tas pačias picas.

 

Rūta sako, kad receptais ji nesikliauja. Turimi produktai šaldytuve padiktuoja, koks bus ir kaip atrodys patiekalas.

Rūta sako, kad receptais ji nesikliauja. Turimi produktai šaldytuve padiktuoja, koks bus ir kaip atrodys patiekalas.

Pasiūlė vadovauti virtuvei
Rūtos, kaip picų kepėjos, karjera tęsėsi neilgai. Po trijų mėnesių ji pradėjo dirbti virtuvėje, o dar po trijų tapo jos šefe.
– Kadangi netrukus po pirmo restorano atidarymo buvo atidarinėjamas antras, pirmo šefė išvyko dirbti į jį. Atlikti jos pareigas buvo pasiūlyta man. Savo jėgomis besąlygiškai nepasitikėjau, tačiau giliai mintyse žinojau, kad galiu. Jei būčiau atsisakiusi, taip ir nebūčiau pajudėjusi į priekį. Tikiu, kad norint kažką pasiekti, reikia nuolat save stumti iš komforto zonos, – teigė mergina.
Šitaip keldama sau iššūkius mergina restorane „Jurgis ir Drakonas“ save išbandė visose įmanomose pozicijose. Vadovaujant merginai buvo atidarytas trečias restoranas „Jurgis ir Drakonas“, Rūta save išbandė ir maisto technologės pareigose, taip pat prisidėdavo atnaujinant restorano meniu, vesdavo įvairias paskaitas, edukacinius užsiėmimus.
– „Jurgį ir Drakoną“ žinojau atmintinai. Supratau, kad šiai patirčiai turi ateiti pabaiga. Esu labai dėkinga Beatai ir Tomui už pasitikėjimą ir galimybę įgauti neįkainojamos patirties, bet jau buvo laikas pradėti naują etapą. Tas etapas vadinasi „Say cheese“ (angl. „Sakyk „sūris“). Jau daugiau kaip pusę metų dirbu su šiuo projektu. Kol kas tai specializuota sūrio parduotuvė, tačiau netrukus šalia jos atsiras nedidelė kavinė – bistro. Aš esu atsakinga už šios naujos vietos meniu sudarymą, o vėliau ir maisto gamybą. Taigi peiliai manęs jau laukia, – kalbėjo Rūta.
Savo pašaukimą linki surasti kiekvienam
Akivaizdu, kad viskas, ką šiandien turi Rūta – atkaklaus ir kruopštaus darbo vaisiai. Pasak merginos, galbūt būtų dar kitaip ir geriau, jei ji būtų supratusi ir permainų ėmusis anksčiau.
– Visada žinojau savo pašaukimą, tik iki jo man teko eiti aplinkkeliu. Galbūt jei tinkamu laiku būčiau paskaičiusi tekstą, kuriame žmogus būtų dalijęsis savo patirtimi ir skatinęs imtis veiksmų, kurie vestų tikslo link, administratorės pareigas ir darbą optikoje būčiau metusi daug anksčiau. Tad savo patirtimi dalijuosi tikėdama, kad ji galbūt kažką įkvėps imtis pokyčių, – optimistiškai kalbėjo Rūta, bet pridūrė, kad vien įkvėpimo nepakanka. Kalbėdama apie virtuvę ir maisto gaminimą mergina akcentavo, jog tai turi tapti gyvenimo būdu, nes darbas virtuvėje – sunkus ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
– Jei vadovauji virtuvei, turi suprasti, kad tau teks dirbti daugiau nei 12 valandų per parą. Reikia žinoti, kad imdamasis tokių pareigų tampi atsakingas už daugybę dalykų – restorano įvaizdį, žmones, kuriems dirbi ir kurie dirba su tavimi. Jau nekalbu apie maisto kokybę ir darbo virtuvėje sustygavimą. Negana to, reikia suprasti, kad virtuvėje dažnai teks leisti savaitgalius, šventes, draugų gimtadienius, vakarėlius. Negali būti jokių pasiteisinimų, todėl toks darbas turi be galo patikti, kad praleistą vakarėlį kompensuotų patirtas malonumas gaminant, – samprotavo Rūta.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.