Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Ugnė Galadauskaitė: „Kad būsiu žurnalistė, žinojau jau vaikystėje“

Iš Marijampolės kilusi jaunoji LRT ikona – laidų vedėja ir žurnalistė Ugnė Galadauskaitė – į tėvų namus jau kuris laikas grįžta kur kas rečiau nei studijų metais. Darbas LRT ir LRT Kultūros kanalų eteryje, laidų ir reportažų filmavimas, renginių vedimas netgi ir itin veržlaus, ugningo temperamento žmogui, kokia, mūsų akimis, ir yra Ugnė, diktuoja naujus įpročius. Beje, „Suvalkietis“, U. Galadauskaitės teigimu, tebėra mylimiausias regiono laikraštis. Būtent „Suvalkiečio“ redakcijoje studijuodama žurnalistiką Vilniaus universitete ji po pirmo kurso atliko praktiką, kada ir įsitikinome, kad Ugnės tėvai nė kiek neprašovė išrinkę jai tokį vardą. Būsimoji žurnalistė nestokojo idėjų, o su visomis redakcijos užduotimis susidorodavo ugnies greičiu, be to, išradingai, tiksliai ir be klaidų. Kai po gerų metų Ugnę išvydome LRT ekrane rengiančią reportažus iš įvairių šalies vietų, tikrai nenustebome. Priešingai – pasidžiaugėme, kad pas mus praktikos įgijusi jaunoji kolegė sėkmingai debiutavo televizijoje. O netrukus darbas televizijoje Ugnei tapo kasdienine duona.
Šiandien skaitytojų dėmesiui – Ugnės GALADAUSKAITĖS interviu.

 

Dar vaikystėje tapti žurnaliste nutarusi Ugnė mano esanti teisingame kelyje.

Dar vaikystėje tapti žurnaliste nutarusi Ugnė mano esanti teisingame kelyje.

– Ugne, teko skaityti, kad apie tai, jog būsite žurnalistė, namiškiams pareiškėte dar gana ankstyvoje vaikystėje, klausydamasi vyresnės sesers ir jos klasės draugės pokalbio apie pastarosios apsisprendimą studijuoti žurnalistiką ir abejones dėl to, ar pavyks ten įstoti. Kas išprovokavo tokį Jūsų pareiškimą – ambicijos ar suvokimas, kad jums žurnalistika irgi yra patraukli profesija?
– Dabar man net sunku pasakyti, kodėl aš taip tuomet pasakiau, nes buvau gal vienuolikos ar dvylikos metų ir mokiausi penktoje ar šeštoje klasėje. Tuomet turbūt visa giminė svarstė, kokią specialybę ir kokias studijas turėtų pasirinkti mano sesuo. Natūralu, kad girdėdama tas kalbas ir aš pradėjau svarstyti, ką gi čia man reikės daryti, kai baigsiu mokyklą. Pamenu, kad tada man labai įstrigo tos sesers klasės draugės pasakojimas, kad įėjusi į auditoriją per stojamąjį pokalbį ji ten išvydo Editą Mildažytę, Henriką Vaitiekūną, Marijoną Mikutavičių ir dar kažką. Aš pagalvojau: „Dieve! Kokie įdomūs žmonės! Aš irgi norėčiau su jais pabendrauti!“. Vis dėlto įdomiausia, kad į tą mano pareiškimą, jog būsiu žurnalistė, tuomet niekas rimtai nesureagavo, galvodami, kad kol baigsiu mokyklą, dar šimtą kartų nuomonę pakeisiu. Bet aš nė karto jos taip ir nepakeičiau. Tik vieną kartą gyvenime man buvo labai baisu, kai laukiau stojimo rezultatų. Aš pirmu numeriu buvau įrašiusi žurnalistiką, o antru – ekonomiką, nes mano mama labai norėjo, kad bent viena iš dukterų būtų ekonomistė. Štai tada ir pagalvojau, kad jeigu neįstosiu į žurnalistiką, pasaulio pabaigos tikrai nebus, bet pasaulio pabaiga man bus, jei įstosiu į ekonomiką. Laimė, taip nenutiko, plano B neprireikė, ir aš labai džiaugiuosi. Manau, kad esu savo vietoje.
– Ar nutarusi, kad būsite žurnalistė, dar mokydamasi mokykloje kryptingai tam rengėtės, pavyzdžiui, ar rašėte straipsnelius į vietos spaudą?
– Ne. Pamenu, tėtis man dažnai pasakodavo apie Marijampolės laikraščius, televiziją, Jaunųjų žurnalistų mokyklą ir dažnai mane grizindavo, klausdamas, ką aš pasakysiu, jei per stojamąjį pokalbį kas nors iš žurnalistų manęs paklaus, ką toje srityje aš jau esu nuveikusi. Aš buvau įsitikinusi, kad mokydamasi mokykloje negaliu sau leisti būti jaunąja žurnaliste, rašyti straipsnelius į spaudą ir leisti savo laiką papildomoms veikloms. Juolab kad ir taip jų daug turėjau. Be to, pasiskaičiau priėmimo taisykles ir sužinojau, kad stojant į žurnalistiką jokių papildomų balų už kažkokius darbus neskiriama. Tad nutariau, kad visas jėgas ir laiką privalau skirti kuo geresniems baigiamųjų egzaminų rezultatams pasiekti. Ši mano taktika pateisino lūkesčius.
– Ar apsisprendusi tapti žurnaliste save matėte būtent televizijoje?
– Nepasakyčiau, kad buvau griežtai nusistačiusi, nors širdis gal labiausiai į televiziją ir linko. Bet man atrodė įdomu dirbti ir žurnaluose, ir laikraščiuose. Vienintelis, kas manęs tikrai netraukė, buvo radijas ir aš čia savęs taip ir neišbandžiau.
– Ar tikrai žurnalisto profesija atitinka Jūsų dinamišką būdą, charakterį ir siekį daug keliauti, daug pažinti, daug sužinoti?
– Taip. Man labai patinka vienos mano kolegės mintis, kad dirbti žurnalistu yra labai gera, nes kasdien tu susiduri su kitų žmonių problemomis. Ryte tu jomis pasidomi, vakarop jau pateiki galutinį produktą – reportažą, ir viską pamiršti. Ir kai vieną dieną domiesi vieno žmogaus problemomis, kitą – kito, o trečią, pavyzdžiui, dalyvauji kokiame nors renginyje, tau pačiam atrodo, kad savo rūpesčių nė neturi. Kitas dalykas labai gerai, kad gali aprėpti daug skirtingų temų, skirtingų prob­lemų. Kai nuolat giliniesi į vieną temą, atsiranda pavojus, kad pradėsi žiūrovui apie tai pasakoti pernelyg sudėtingai, specifine kalba ar naudodama specifinius terminus, kurių žiūrovas gali nesuprasti, ir tai bus jau negerai.
– Ar tiesa, kad Jums dėl darbo televizijoje teko specialiai mokytis dikcijos?
– Aš mokiausi ne dikcijos, o atsikratyti suvalkietiškos tarmės. Tai dariau savo iniciatyva, nes mane pačią šiek tiek erzino eteryje girdimas mano suvalkietiškas akcentas. Tuo tarpu TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis, kuriam aš vienąkart kalbėdamasi darbo reikalais pasiguodžiau dėl ryškios savo tarmės, tuomet man pasakė: „Jeigu BBC (didžiausias pasaulio transliuotojas, įsikūręs Jungtinėje Karalystėje – aut. pastaba) laidų vedėjams leidžia kalbėti visomis tarmėmis ir dialektais, kodėl mes čia, Lietuvoje, turėdami tik keturias tarmes negalime jų leisti girdėti per televiziją? Tai nėra nieko blogo, tarmėmis šalis turėtų didžiuotis.“ Ir tie mūsų direktoriaus žodžiai mane ne tik nuramino, bet ir tikrai paglostė širdį. Tik „užmigti ant laurų“ aš tikrai neketinau, nes žinau, kad yra žiūrovų, kuriuos ta tarmė nervina. Nuėjau pas tarmių specialistę, pasitariau ir praėjau netgi tam tikrą kursą. Tiesa, kaip kalbėjau suvalkietiškai, taip ir tebekalbu, bet dabar aš jau išmokau ir dirbdama studijoje, pristatinėdama žinias, žinau, kurią balsę reikia prispausti, kad tarmė būtų kuo mažiau girdima.
– Ar nenorėtumėte savęs realizuoti kokioje nors kitoje žurnalistikos srityje, pavyzdžiui, tiriamojoje ar panašiai?
– Aš turiu visokių minčių, kurios dar plaukioja ore, ir dalintis jomis nelabai noriu. Nuo dabartinio darbo aš tikrai nenutolsiu, nes jau kiekvieną savaitę du kartus skaitau „Panoramos“ žinias ir tris kartus – 17.30 val. žinias. Taigi jau įkėliau koją į pagrindinę Naujienų tarnybos laidą ir tuo labai džiaugiuosi.
Be to, laidoje „Laba diena, Lietuva“ dirbu kaip reporterė, o LRT Kultūros kanale vedu europietiško gyvenimo būdo ir kultūros laidą „Euromaxx“. Kadangi turiu laiko ir esu tokia nenustygstanti, noriu kažką daryti, dar ketinu save išbandyti ir naujuose amplua. Tik kaip jau minėjau, nuo televizijos nutolti neketinu.
– Ar nebandė iš LRT pervilioti komercinių televizijų kanalai?
– Negaliu sakyti, kad bandė pervilioti, bet pasiūlymų buvo ir gana nemažai. Džiaugiuosi, kad jais nesusiviliojau, nes kaip tik buvo pasipylę tuo metu, kai mano karjera LRT tarsi buvo užsistovėjusi. Džiaugiuosi, kad dirbu LRT, nes šis televizijos kanalas man visuomet atrodė būtent tas, kuriame aš geriausiai tikčiau. Nežinau, kaip įvykiai gali susiklostyti ateityje, bet noriu pasakyti, kad labai myliu ir gerbiu žmones, kurie dirba LRT. Tarp jų yra daug, kuriuos nuo seno laikau autoritetais, kokiais kada nors ir aš norėčiau būti. Esu skaičiusi tokią mintį, kad kai ateini į naują darbovietę, pirmiausia turi nesistengti įtikti darbdaviui, o apsidairyti kolektyve ir pažiūrėti, ar jame dirba žmogus, kurio vietoje tu norėtum dirbti po dešimties metų. Aš apsidairiau ir LRT pamačiau daug žmonių, kokiais aš norėčiau tapti po dešimties metų.
Dar vienas niuansas – LRT turi Baltijos šalyse moderniausią žinių studiją, o aš turiu puikias galimybes dirbti ir kaip žinių vedėja, ir kaip reporterė, ir kaip gyvenimo būdo žurnalo vedėja. Taigi tokių galimybių nenoriu prarasti.

U. Galadauskaitė drauge su buvusia auklėtoja A. Paplauskiene šių metų spalį Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje vedė mokyklos 25-mečio jubiliejinį renginį.

U. Galadauskaitė drauge su buvusia auklėtoja A. Paplauskiene šių metų spalį Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje vedė mokyklos 25-mečio jubiliejinį renginį.

– Jūs jauna, gabi, žavi ir populiari. Ar nesate sulaukusi, pavyzdžiui, milijonierių pasiūlymų po kojų „sukloti visas žvaigždes“ ar nupirkti Jums kokį televizijos kanalą?
– Tokių konkrečių dviprasmiškų pasiūlymų nesu sulaukusi. Manau, kad kokią energiją pats skleidi, tokią energiją ir trauki. Aš niekada nesitikėjau, kad man kas nors ką atneš ant lėkštutės. Esu įsitikinusi, kad žingsnis po žingsnio viską galiu pasiekti pati. Tad kokio nors dviprasmiško pasiūlymo aš ne tik nesvarstyčiau, bet jo net neišklausyčiau iki galo.
– O kokio keisčiausio pasiūlymo esate sulaukusi?
– Vesti draugų vestuves. Man tai buvo labai netikėta ir aš to pasiūlymo atsisakiau, nes tiesiog nenorėjau sugadinti draugų šventės. Šiaip aš galiu vesti renginius, tačiau privalau nepažeisti savo ir LRT sutarties. Štai, pavyzdžiui, spalį su buvusia savo auklėtoja Andžela Paplauskiene vedžiau „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos 25 metų jubiliejaus šventę. Su kolega Ignu Krupavičiumi Marijampolės kultūros centre rytoj vesime vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos festivalį „Rasos lašeliai“, kuris bus transliuojamas LTR Kultūros kanalu.
– Ugne, buvote išrinkta mylimiausia visų laikų LRT laidų vedėja. Ką Jums tai reiškia?
– Aš, aišku, labai džiaugiuosi ir man labai malonu, bet galvoju, kad taip tiesiog sutapo, jog balsavo daug jaunų žmonių, kurie yra mano „Facebook“ draugai, nes šioje televizijoje tikrai dirbo ir tebedirba daug asmenybių, pradedant legendine Gražina Bigelyte, baigiant kitomis žvaigždėmis, kurios, mano nuomone, tikrai buvo daug vertesnės tokio titulo. Man labai malonu, kad aš bent į tą žiūrovams pasiūlytą sąrašą patekau. Tik to apdovanojimo ir titulo tikrai nesitikėjau. Tad jį priėmiau su avansu, manydama, kad man tai yra paskatinimas ir savotiškas spyris dar labiau stengtis. Kartu manau, kad tai tiesiog įrodymas, jog esu teisingame kelyje.
– Dėkoju už pokalbį.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.