Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Apsisaugoti padėtų akylumas (Eksperto komentaras)

„FaceApp“ atvejis – vienas ryškesnių ir įsimintinesnių kalbant apie mobiliųjų programėlių saugumo pažeidimus. Tačiau panašių atvejų praktikoje yra pasitaikę ir dažniau. Niekas nežino, kas nutiks ateityje, todėl patarimais apie saugų mobiliųjų programėlių naudojimą dalijasi Krašto apsaugos ministerijos Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamentas.

– Pernykštis mobiliosios programėlės „Yandex. Taxi“ skandalas priminė mums, kad ne visos mobiliosios programėlės yra saugios naudoti ir kad prieš jas įsidiegdami turime būti labai budrūs. Nepaisant to, pasirodžius programėlei „FaceApp“ vėl užlipome ant to paties grėblio. Kodėl situacija kartojasi? Mums trūksta žinių, atsakingumo, budrumo? Kaip manote?
– Žmonėms reikėtų suprasti, kad jų asmeniniai duomenys yra vertingi, taip, kaip ir pinigai banko sąskaitoje. Svarbu nuolatos klausti savęs, ar duomenys, kurie atiduodami trečiosioms šalims, bus naudojami tiems tikslams, kuriuos nurodo programėlė, ar tikrai noriu kam nors atiduoti savo asmeninę informaciją, ar prieigą prie jos.
– Kokius principus ir taisykles reikėtų žinoti vartotojui prieš parsisiunčiant mobiliąsias programėles? Į ką ypač svarbu atkreipti dėmesį? Kada reikėtų suklusti ir suprasti, kad programėlė gali būti pavojinga?
– Pagrindinės taisyklės siunčiantis programėles yra naudotis oficialiomis programėlių parduotuvėmis („iOS“ – „Apple Store“, „Android“ – „GooglePlay“), programėles siunčiantis iš neoficialių parduotuvių, vartotojas niekada nebus užtikrintas ar aplikacija yra pakeista, ar turi papildomų funkcijų, nebus galimybės paskaityti vartotojų paliktus atsiliepimus. Svarbu įvertinti ar aplikacijai reikalingas duomenų kiekis – neperteklinis. Pvz.: jei siunčiatės laikmatį, reikėtų paklausti savęs, ar jam tikrai reikia prieigos prie jūsų nuotraukų, trumpųjų žinučių ir t. t., kurių galbūt prašoma. Mobiliame įrenginyje taip pat būtų naudinga turėti antivirusinę, kuri padėtų identifikuoti kenksmingas programėles ar įtartiną veiklą.
– Kas gali nutikti telefone įdiegus pavojingą programėlę? Kokie duomenys gali būti pažeisti? Kam gresia didžiausias pavojus?
– Įsidiegus kenksmingą programėlę kyla grėsmė naudotojo asmeniniams duomenims – nuo telefono knygelės kontaktų iki asmeninių nuotraukų prieigos. Taip pat gali kilti pavojus, kad bus skaitomos arba siunčiamos užsikrėtusiojo vardu asmeninės žinutės ir tokiu būdu toliau platinama kenkėjiška programėlė.
– Jei vartotojas laiku, dar prieš parsisiųsdamas programėlę, nepastebėjo, kad ji gali būti kenkėjiška, tačiau įsidiegęs suprato, kad programėlė gali būti pavojinga, ją pašalino – skausmingų pasekmių išvengti galima? Ar, nepaisant to, kad programėlė buvo ištrinta, programišiai ir toliau gali naudotis duomenimis, esančiais ar buvusiais įrenginyje?
– Priklauso nuo situacijos. Gali būti, kad telefoną pavyks susitvarkyti, tačiau pasitaiko atvejų, kai žala yra daroma ir toliau, vartotojui programėlę ištrynus.
– Kaip neperlenkti lazdos ir nepasiduoti paranojai? Kokius duomenis programėlėms atskleisti saugu?
– Svarbu visada kritiškai mąstyti ir įvertinti kokius duomenis galima atskleisti. Vartotojas pats turi nuspręsti ir prisiimti šias rizikas.
– Prisiminkime „Yandex. Taxi“ ir „FaceApp“ atvejus. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? Kuri programėlė pavojingesnė? Kokias grėsmes kelia viena ir kita programėlė? Kokius jautrius duomenis jos naudoja? Kokias pasekmes tai gali sukelti?
– Abiejų tyrimų esmė – kur keliauja mūsų duomenys ir ar žinome, kam jie naudojami.
– Kokias dar programėles, be anksčiau minėtų, reikėtų įvardinti pavojingomis? Kokie programėlių pavadinimai Lietuvoje įtraukti į juodąjį sąrašą?
– Nacionalinis kibernetinis saugumo centras prie Krašto apsaugos ministerijos nesudarinėja draudžiamų aplikacijų naudojimo sąrašų, tik skatina vartotojus išlikti budrius ir atkreipti dėmesį į savo duomenų naudojimą.
– Ką reikėtų daryti, kad situacija su mobiliųjų programėlių naudojimu keistųsi į gerąją pusę? Kas, kaip ir kur turėtų pasistengti?
– Nacionalinis kibernetinio saugumo centras reguliariai skelbia informaciją apie atliktus tyrimus, taip pat teikia rekomendacijas, nuolatos ragindamas gyventojus išlikti budrius ir kritiškai vertinti ne tik įvairias programėles, bet ir socialinius tinklus, kuriuose lankomasi ar atsisiunčiami įvairūs dokumentai. Gyventojai, pastebėję kenkėjišką ar įtartiną veiklą, gali pranešti Nacionaliniam kibernetinio saugumo centrui el. paštu: cert@nksc.lt arba užpildę pranešimo formą NKSC interneto svetainėje www.nksc.lt.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.