Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Ar tai kada nors praeis? (Pirma istorija)

Marijampolietė Jolanta (vardai pakeisti – aut. pastaba) augina septyniolikmetį sūnų. Iki tol itin artimai su vaiku bendravusi moteris stebisi, kaip jos sūnus apie penkioliktuosius gyvenimo metus pradėjo keistis. Pirmiausia mama pastebėjo, kad tėvai jam tapo nebe autoritetais. „Kartais aš net jaučiu jo neapykantą, norą mane sumenkinti, pašiepti. Nesuprantu, ką darau ne taip. Juk stengiuosi nusileisti, nelįsti į akis, kai matau, kad sūnus nenusiteikęs bendrauti, nepristoju. Kai jis ko prašo, stengiuosi neatsakyti. Parvežu ir nuvežu į treniruotes, pagaminu mėgstamo valgio. Net pusę vienuolikos vakaro einu gaminti jam karšto maisto, kad tik būtų patenkintas. Neprašau padaryti jokių buities darbų, neverčiu, nes nenoriu išprovokuoti jo pykčio. Pastebiu, kad man lengviau pačiai pasidaryti šiuos darbus, negu matyti amžinai nepatenkintą, susiraukusį sūnaus veidą“, – pasakojo mama.
Jolantą neramina ir kartais iš sūnaus besiveržiantis pyktis, kai jam kažkas nepasiseka mokykloje, su draugais. „Jeigu būnu darbe, tiesiog rėkia paskambinęs telefonu arba tranko namuose duris. Ar tai normalu? Nežinau, ar gerai elgiuosi, bet tuo metu stengiuosi patylėti. Paskui viskas praeina“, – pasakoja mama.
Moteris pastebi, kad sūnui sunku bendrauti su kitais. Jis tarsi neranda draugų, nes yra pernelyg kritiškas jų atžvilgiu, labai daug reikalauja. „Vienas netinka todėl, kitas dėl kitos priežasties, o savęs nemato“.
Mamai skauda širdį, kad vaikas labai dažnai liūdnas, priekaištauja, kad jam nuobodu, nėra draugų. Kiaurą dieną prasėdi namuose prie kompiuterio, o tuomet dar blogiau jaučiasi. Su tėvais į užmiestyje esančią sodybą vyksta tik tuomet, kai tėvai nenusileidžia, priverčia piktuoju.
Sūnus dažniausiai „išsikrauna“ ant tėvų. Mokykloje, su draugais elgiasi pakankamai gerai. Džiaugsmingai vyksta su bendraamžiais į klasės vakarėlius, ekskursijas, išvykas, koncertus. Ypač mėgsta bendrauti su už save penkiais–dešimt metų vyresniais. Tokie asmenys jam autoritetas. Tada jis sugeba prisitaikyti, nepykti, netgi buities darbus dirbti.
„Ar toks sūnaus elgesys normalus? Gal aš ką nors darau ne taip? Gal derėtų būti griežtesne? Kaip reikėtų elgtis su paaugliu vaiku? Ir ar tai kada nors praeis?“ – klausia Jolanta.

Situacijas komentuoja Biomedicinos mokslų daktarė, LSMU Psichiatrijos klinikos docentė, gydytoja psichiatrė, daugiau nei 30 tarptautinių publikacijų autorė ir bendraautorė Vesta Steiblienė.Ekspertės komentaras
– Paauglystė – tai pereinamasis laikotarpis tarp vaiko ir suaugusio asmens. Šiame periode gilėja paauglio ryšiai su savo amžiaus grupės nariais, auga sprendimų priėmimo autonomija bei formuojasi intelektualiniai pomėgiai ir socialinė priklausomybė (nauji interesai, talentai, socialinis identitetas). Norma paauglystėje – tai psichologinės adaptacijos laipsnis, kuris pasiekiamas šiame augimo ir brendimo periode: įveikiant įvairias kliūtis ir esant labai svarbių įvykių sūkuryje. Bendrai apie 75 proc. paauglių šiuo laikotarpiu sėkmingai adaptuojasi prie fizinių ir emocinių pokyčių ir tęsia savo ankstesnio funkcionavimo lygmenį. Apie 20 proc. paauglių būdingas blogas psichologinis prisitaikymas, savęs neapykanta, elgesio sutrikimai, priklausomybės, afektiniai sutrikimai ir kt. Nors didesnė pusė paauglių teigia patyrę paauglystės amžiaus distresą – jie vėliau funkcionuoja normaliai, jų mokymosi rezultatai bei kiti pasiekimai geri ir jie laiko save laimingais.
Svarbiausia užduotis, kurią turi išspręsti paauglys iki tapdamas suaugusiu – suformuoti savęs identitetą, pasitikėjimą savimi, suformuoti savo vertybių sistemą bei suprasti savo vaidmenį šeimoje ir visuomenėje.

Klausantis mamos papasakotos istorijos mes matome 17 metų vaikiną, kuriam nepavyko sėkmingai užbaigti paauglystės laikotarpio ir tapti jaunu brandžiu suaugusiu žmogumi. Vaikino elgesyje matyti bendravimo su bendraamžiais sunkumai, savo vaidmens suvokimo ir savivertės problemos. Negebėjimas kontroliuoti situacijos išsiveržia pykčiu, kuris nukreiptas į artimiausius ir mylinčius žmones – tėvus. Toks elgesys skaudina mamą, ji pasimetusi ir nežino kaip elgtis.
Iš trumpo pasakojimo sunku įvardinti tikslias šios „nepasibaigusios paauglystės priežastis. Norėtųsi išgirsti daugiau apie tėčio vaidmenį šeimoje, tėvų tarpusavio santykius, sūnaus vaikystę, pomėgius, bendras šeimos veiklas. Labai svarbus ankstesnis atsakomybių pasidalijimas šeimoje – kokias pareigas sūnus turėjo šeimoje, kaip jas vykdydavo, kokie būdavo sunkumai, kaip juos šeima spręsdavo. Tuo pačiu norėčiau priminti, kad šeima nėra demokratijos institucija. Šeimoje turėtų būti aiški sprendimų priėmimo hierarchija – sprendimus priima tėvai. Šioje istorijoje susidaro įspūdis, kad šeimos modelis pakitęs: sūnus tapo vadovu šeimoje, o tėvai tiesiog įsitraukė į paklusnių vykdytojų vaidmenį. Toks elgesys tikrai nėra normalus.
Pirmiausia rekomenduočiau tėvams tarpusavyje aptarti situaciją, pasidalinti savo įžvalgomis, kas vyksta šeimoje. Jei susivokti situacijoje sunku – rekomenduočiau šeimos psichoterapeuto konsultaciją. Jos metu bus aptartos šeimos taisyklės, elgesio modeliai, diskutuojama apie tėvų santykius su suaugusiu 18-mečiu sūnumi ir numatomi abiem tėvams priimtini problemos sprendimo būdai.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.