Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Asmens duomenys – saugotina vertybė (Interviu su eksperte)

Į klausimus apie asmens duomenų tvarkymą atsako Raminta Sinkevičiūtė-Šečkuvienė, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Teisės skyriaus patarėja ryšiams su visuomene.

– Daug kam atrodo, kad asmens duomenis tapo reikalinga saugoti tik įsigaliojus BDAR. Ko gero, yra daugiau aspektų, kodėl reikalinga saugoti asmens duomenis. Galbūt galėtumėte įvardinti keletą priežasčių, kodėl reikalinga ir verta saugoti asmens duomenis?
– Viena vertus, kiekvienas iš mūsų turime saugoti viską, kas susiję su mūsų asmens duomenimis, mūsų artimųjų duomenimis, kita vertus, mūsų duomenis tvarkančias įmones ir įstaigas teisės aktai įpareigoja saugoti jų tvarkomus asmens duomenis. Be jokios abejonės, teisės aktai neatsirado šiaip sau, toks sureguliavimas nėra savitikslis. Tai, kad asmens duomenys XXI a. tapo vertybe, jie neretai pavadinama naująja valiuta, nulėmė technologijų skverbimasis į visas gyvenimo sritis, į kiekvieno iš mūsų kasdienybę. Tam, kad skaitmeninėje erdvėje būtume atpažinti, naudojamės savo duomenimis, be to, jungdamiesi prie e. paslaugos, pirkdami e. parduotuvėje, naudodamiesi el. paštu ar gyvendami socialiniame tinkle visur paliekame pėdsakus. Taigi, kad mes išliktume, kad nebūtų pasisavinta mūsų tapatybė, kad piktavaliai neištuštintų mūsų sąskaitų – dėl šių ir daugybės kitų priežasčių asmens duomenys turi būti saugomi. Vienos iš priežasčių, susijusios su pačiu žmogumi, kai, pavyzdžiui, netinkamas elgesys su asmens duomenimis gali sukelti tik nedidelius nepatogumus ar neigiamus jausmus, tokius kaip sugaištas laikas, susierzinimas, nepasitenkinimas, tačiau gali kilti ir daug reikšmingesnių pasekmių – turto nuostoliai, darbo vietos praradimas, teisminiai procesai ar fiziniai negalavimai. Pačios įmonės dėl netinkamai saugomų asmens duomenų gali prarasti gerą vardą, jų klientai gali imti nepasitikėti, tad kartu galimas ir klientų praradimas, neigiamos finansinės pasekmės ar net veiklos sustabdymas. Ir pačiame Bendrajame duomenų apsaugos reglamente įvardytos priežastys, kodėl toks teisės aktas reikalingas ir kaip jis gali pasitarnauti visuomenei.
– Kokie asmeniniai duomenys yra jautriausi? Kuriuos atskleidžiant ir kuriuos saugant reiktų būti ypač atidiems?
– Pirma kilusi mintis – su mumis susiję finansiniai duomenys, nes įvykus tam tikram neigiamam incidentui pajustume labai realias pasekmes – prarasti pinigus, patekti į juoduosius sąrašus. Tačiau geriau pagalvojus – viskas priklauso nuo įvairiausių aplinkybių. Kitą kartą net ir šmaikšti nuotrauka socialiniame tinkle, galbūt kitų žmonių nuotrauka, į kurią patekote eidamas pro šalį, gali sujaukti gyvenimą. Nekalbant apie tai, kad būsimas darbdavys, kviesdamas jus pokalbio, greičiausiai pasidomės Jūsų susikurta tapatybe socialiniuose tinkluose. O jei netyčia eidamas pro šalį patekote į kieno nors kito socialiniame tinkle pasidalytą kad-rą, jūs šmėžuojate tos fotografijos fone su kažkuo susikibęs rankomis Klaipėdoje, o žadėjote važiuoti tik iki Kauno ir vienas…
Kaip toliau vystysis siužetas ir kokių gali kilti pasekmių – pratęskite jūs.
Pats Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas ypatingesnį statusą ir iš visos asmens duomenų aibės išskiria vadinamuosius specialių kategorijų asmens duomenis, t. y.: rasinė ar etninė kilmė, politinės pažiūros, religiniai ar filosofiniai įsitikinimai, narystė profesinėse sąjungose, genetiniai duomenys, biometriniai duomenys, sveikatos duomenys, duomenys apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją. Juos leidžiama tvarkyti tam tikrais išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, kad asmuo galėtų įvykdyti tam tikras prievoles ir naudotis specialiomis teisėmis darbo ir socialinės apsaugos teisės srityje ar kai asmuo duoda sutikimą tokius duomenis tvarkyti, ar kad būtų apsaugoti asmens interesai, kai jis pats negali duoti sutikimo.
– Ar galima pasakyti, kad vieniems subjektams asmens duomenis atskleisti yra saugiau nei kitiems? Kokių sričių organizacijos, įmonės yra patikimesnės, o kurios mažiau patikimos? Kaip tai suprasti, atskirti?
– Pirmiausia, pagarba žmogaus teisėms į asmens duomenų ir privatumo apsaugą turėtų būti bendros organizacijos kultūros dalis. Be kita ko, ir naujasis teisinis asmens duomenų apsaugos reguliavimas įmones ir įstaigas įpareigoja komunikuoti su žmogumi, imtis įvairių priemonių, kad tinkamai informuotų apie jo asmens duomenų tvarkymą ir pan. Tačiau ir patys žmonės kartais neturėtų perlenkti lazdos, kaip vienoje humoro laidoje, kur personažas atėjęs į batų parduotuvę išsigando ir tapo įtarus, kodėl jo klausia batų dydžio. Žinoma, tai surežisuota scena, tačiau neabejotinai, tokių kuriozų gali nutikti ir kasdieniame gyvenime. Be jokios abejonės, mes esame savo duomenų šeimininkai, tačiau ne visais atvejais galime nuspręsti duoti ar neduoti sutikimą tvarkyti savo asmens duomenis. Pavyzdžiui, labai dažnu atveju valstybines institucijas ir įstaigas tvarkyti tam tikrus mūsų asmens duomenis įpareigoja įstatymai. Todėl tie duomenys bus tvarkomi sutinkame mes ar nesutinkame, pavyzdžiui, „Sodroje“, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, policijoje.
– Į ką reikėtų atkreipti dėmesį asmens duomenis atskleidžiančiam asmeniui? Kuo turi pasižymėti tinkamas asmens duomenų surinkimas ir kuomet reikėtų suklusti, ar informacija renkama tvarkingai ir atsakingai?
– Svarbu išlikti budriems ir domėtis, ypač elektroninėje erdvėje, kad nepatektumėte į sukčių rankas. Paieškokite informacijos, pasidomėkite įmone, su kuria planuojate turėti reikalų. Be to, svarbu žinoti nors minimalius saugumo reikalavimus jungiantis prie skaitmeninės erdvės. Pavyzdžiui, belaidžiai tinklai Wi-Fi. Saugumo specialistai pataria nesinaudoti viešais tinklais, neapsaugotais slaptažodžiais. Jeigu nusprendėte pasinaudoti Wi-Fi tinklu, pavyzdžiui, viešbutyje, tai svarbu įsitikinti, kad belaidžio tinklo pavadinimas nesidubliuoja su kitais ir atitinka tą, kurį nurodė viešbutyje. Patariama naudojantis viešos prieigos Wi-Fi neįvedinėti asmens duomenų, nesijungti prie banko ar elektroninės prekybos paskyrų.
Viešoje vietoje atsargiai reikėtų elgtis ir su mobiliųjų įrenginių „bluetooth“ funkcija, bent jau būtinai išjungti tuomet, kai ja nesinaudojate. Visas šis elementarus saugumas reikalingas tam, kad jūsų duomenų neperimtų piktavaliai. Taip pat nesaugu naršyti, vesti duomenis interneto svetainėse, kurios nenaudoja duomenų šifravimo ir neturi adreso pradžioje „https“.
– Kokios institucijos be Jūsų VDAI, gali padėti rasti reikiamus atsakymus į rūpimus klausimus, susijusius su asmens duomenų tvarkymu, naudojimu ir pan? Kur galima kreiptis pastebėjus pažeidimus?
– Lietuvoje asmens duomenų apsaugos priežiūros veiklą vykdo dvi institucijos. Viena iš jų Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, kuri prižiūri, kaip asmens duomenis tvarko įmonės, įstaigos ar asmenys su profesija susijusiais tikslais. Kita priežiūros institucija – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, kai asmens duomenys tvarkomi žurnalistikos arba akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais. Mūsų funkcijos nedubliuojamos ir kiekviena sprendžiame atvejus pagal savo kompetenciją. Taigi jei asmens duomenys tvarkymo visuomenės informavimo priemonėse atvejis yra susijęs su asmens duomenų skelbimu žiniasklaidoje, viešai internete ar kitomis visuomenės informavimo priemonėmis, asmuo, norėdamas apginti savo teises į asmens duomenų ir privatumo apsaugą, turi kreiptis į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija neturi teisės kontroliuoti asmens duomenų tvarkymo, kurį atlieka teismai, vykdydami teisingumą, tačiau turi teisę prižiūrėti, kad teismų raštinės tinkamai tvarkytų asmens duomenis.
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija taip pat nekontroliuoja mirusiųjų asmens duomenų tvarkymo.
Tuos atvejus, kai pasinaudojant asmens duomenimis daroma nusikalstama veika, pavyzdžiui, įvykdoma asmens tapatybės vagystė, neteisėtai prisijungiama prie el. banko paskyros ir pavagiami pinigai, perkamos ir parduodamos duomenų bazės su asmens duomenimis, tiria teisėsaugos institucijos, pavyzdžiui, policija.
Žmonės ir patys tvarko asmens duomenis asmeniniais poreikiais, pavyzdžiui, nufilmuoja kitą asmenį vaizdo registratoriumi, telefonu. Šiuo atveju asmuo, nukentėjęs dėl asmeniniais poreikiais tvarkomų asmens duomenų, savo teises į asmens duomenų apsaugą ir privatumą turi galimybę apginti kreipdamasis į teismą.
– Dėkoju už pokalbį.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.