Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Ateitis priklauso iš atsinaujinančių šaltinių pagamintai elektros energijai“

Lietuvos energetikos instituto mokslininkas ir Atsinaujinančių išteklių ir efektyvios energetikos laboratorijos vadovas Mantas Marčiukaitis:
Lietuvos energetikos instituto mokslininkas ir Atsinaujinančių išteklių ir efektyvios energetikos laboratorijos vadovas Mantas Marčiukaitis– Kalbant apie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą Lietuvoje, reikia pasakyti, kad politikų valia lig šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama vėjo ir saulės energetikai. Joms numatytos didžiausios galios kvotos, kaip ir ką tik patvirtintoje naujoje Lietuvos energetikos strategijoje, svarstomos paramos schemos.
Dar neseniai Lietuva didelį plėtros bumą išgyveno spręsdama biomasės, biokuro panaudojimo klausimus. Daug katilinių, kurios naudojo iškastinį kurą, buvo pritaikytos kūrenti biokuru, buvo pastatyta naujų biokuro katilinių ir kogeneracinių elektrinių. Šiuo metu tas bumas šiek tiek slopsta, nes sumažėjo ir paklausa, be to, pasiektas atitinkamas procentas šilumos gamybos balanse. Dabar visas dėmesys nukreiptas elektrai iš atsinaujinančių išteklių gaminti.
Kodėl Lietuvos gyventojai kol kas gana skeptiškai vertina galimybę savo namų ūkiuose panaudoti saulės energiją? Lietuviams apskritai būdingas atsargus požiūris į naujoves ir į investicijų riziką. Juolab kad saulės elektrinių įranga išties yra gana brangi, o saulėtų dienų jai maksimaliai panaudoti Lietuvoje nėra tiek daug, kaip kad galbūt norėtume.
Norint ant individualaus gyvenamojo namo stogo įrengti saulės elektrinę, atsižvelgiant į stogo plotą, investicijos gali siekti nuo keleto iki keliolikos tūkstančių eurų. Todėl gyventojai investuoti tokių sumų nėra linkę ir tokiems projektams ieško paramos. Deja, Lietuva šioje srityje gyventojams teikiama intensyvia parama kol kas pasigirti negali. Individualių namų savininkai saulės elektrinėms įsirengti gali tikėtis maksimalios 30 procentų paramos. Kaip tik liepos mėnesį Aplinkos projektų valdymo agentūra skelbs kvietimą teikti paraiškas tokiai paramai gauti.
Dar keletas pastebėjimų dėl lietingų ar apsiniaukusių dienų. Be abejo, Lietuva tikrai nėra labai saulėta šalis, tačiau Europoje yra valstybių, kurių gyventojai saule mėgaujasi tikrai nė kiek ne daugiau, nei mes Lietuvoje, tačiau saulės energijos išteklius jie panaudoja kur kas efektyviau.
Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad Lietuvoje saulės energija kol kas naudojama labai rezervuotai ir tai lemia kelios priežastys ir aplinkybės: tai, kad ilgą laiką nėra geros finansinės paramos schemos, kad visuomenė šia tema nėra pakankamai informuojama. Įtakos turi ir šalies ekonominė padėtis, nes tokiomis sąlygomis, kai ekonomika vejasi stipresnes šalis, gyventojai nelabai yra linkę investuoti.
Kiek kainuotų įsirengti saulės elektrinę vidutiniame namų ūkyje ir per kiek laiko ji atsipirktų? Kiek­vienu atveju reikia skaičiuoti – koks stogo plotas, koks numatomas biudžetas, koks namo elektros įvado galingumas, ar bus įdiegta dvipusė elektros energijos apskaita, taip pat ar bus naudojamasi valstybės finansine parama. Tais atvejais, kai įdiegiama dvipusė elektros energijos apskaita ir naudojamasi valstybės parama, saulės elektrinę leidžiama įrengti tik tokio galingumo, koks yra namo įvadas – 5 ar 10 kW. Pramonės įmonės gali įsirengti iki 100 kW saulės elektrines.
Kalbant apie saulės energijos elektrinių įrengimo kaštus ir jų atsipirkimą, reikia pasakyti, kad kuo namo šildymo sistema bus mažesnė, tuo bus ilgesnis įrangos atsipirkimo laikotarpis, ir atvirkščiai – kuo šildymo sistema didesnė, tuo mažesnė bus kilovatvalandės kaina. Mūsų laboratorijos mokslininkų vertinimu, individualiuose namuose įrengtos saulės elektrinės atsiperka tik per 11–12 metų, ir žmonėms tai nėra patrauklu, nes investuojant siekiama, kad investicijos kuo greičiau atsipirktų. Todėl ieškoma paramos, laukiama geresnių laikų, kad atpigtų technologijos.
Beje, laikas parodė, kad saulės elektrinių technologijos iš tiesų pastaraisiais metais Lietuvoje gerokai atpigo, ir tie projektai tampa vis patrauklesni. Be to, kadangi naujojoje Energetikos strategijoje yra numatyta iki 2020 metų dvipusę elektros energijos apskaitą naudojančių, vadinamųjų gaminančių vartotojų, skaičių Lietuvoje padidinti keliolika kartų, šioje srityje galimas didelis proveržis, turėtų būti lengvinamos įsirengimo sąlygos, supaprastinti leidimai, techninės sąlygos ir kiti formalumai saulės elektrinėms įsirengti.
Kokias technologijas artimiausiu metu rinksis Lietuva, siekdama kuo daugiau elektros energijos pasigaminti naudodama atsinaujinančius išteklius, manau, priklausys nuo šalies politikos ir Europos Sąjungos reikalavimų. Tačiau, kaip jau matyti iš labai ambicingos naujosios Energetikos strategijos, joje numatyti ir labai ambicingi įsipareigojimai – kad iki 2050 metų Lietuvoje visa elektros energija jau turės būti gaminama atsinaujinančius išteklius naudojančiose elektrinėse. Šiuo metu tokiose elektrinėse pagaminama tik šiek tiek daugiau nei 20 proc. elektros energijos.
Kokiu keliu nueisime, kokios elektrinės – vėjo ar saulės – taps dominuojančiomis, lems paramos schemos, sparčiai besivystančios technologijos ir mažėjančios jų kainos. Lig šiol intensyviausia buvo vėjo jėgainių plėtra, buvo statomi ištisi vėjo jėgainių parkai. Juolab kad jas statyti skatino ir vienu metu nustatyta labai palanki gaminamos elektros energijos supirkimo kaina. Tačiau, manau, kad ateityje smulkiems vartotojams, gyventojams, bus patraukliau ir saugiau įsirengti saulės elektrines, o ne kad ir nedideles vėjo jėgaines, kurių mentės, sukamos virš namo stogo, nuolat šmėžuotų tau akyse. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad ateitis priklauso iš atsinaujinančių šaltinių pagamintai elektros energijai.
Ar vėjo jėgainių elektromagnetinis poveikis, keliamas triukšmas ir šešėliavimas nekenkia netoliese gyvenančių žmonių sveikatai?
Kalbant šia tema, reikia pasakyti, kad statyti tokius objektus besirengiančios įmonės privalo kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą ir pateikti poveikio aplinkai vertinimo atrankos dokumentus, vyksta tam tikros procedūros. Jų metu ir aprašomi visi galimi poveikiai. Daugeliu atvejų jie aprašomi tik todėl, kad būtų aprašyti, nes, pavyzdžiui, jau seniai yra įrodyta, kad vėjo jėgainių aplinkoje elektromagnetinis poveikis yra kur kas mažesnis, nei leidžia higienos normos. Tik pačioje vėjo jėgainės hondoloje, tai yra kabinoje, kurioje tik trumpam lankosi specialistai, tas poveikis yra kiek didesnis, tačiau irgi neviršija nustatytų normų.
Aktualiausios problemos yra triukšmas ir šešėliavimas. Taip, triukšmas vėjo jėgainės aplinkoje yra girdimas, ir mes šiuo klausimu esame atlikę skirtingo galingumo vėjo jėgainių keliamo triukšmo matavimo tyrimus. Nustatėme atstumus, kuriais triukšmo lygis neviršija leistinų ribų, tačiau pateikti vieno teisingo skaičiaus negalime, nes jis priklauso ir nuo vėjo jėgainės galios, ir nuo aukščio, ir nuo menčių pločio, ilgio. Svarbiausia, kad vėjo jėgainė būtų pastatyta tokioje vietoje, kad jos keliamas triukšmas neviršytų gyvenamojoje zonoje nustatyto leistino triukšmo lygio. Na, o dėl besisukančių vėjo jėgainių menčių susidarantys šešėliai apskritai neturi jokios įtakos žmogaus sveikatai. Tokioje aplinkoje esančiam žmogui dėl šešėliavimo kartais gali pradėti mirgėti akyse, pablogėti nuotaika, tačiau tai psichologinės, o ne poveikio sveikatai problemos.
Dažniausiai žmonės tokių objektų kaimynyste būna nepatenkinti tuomet, kai susiduria su tam tikrais apribojimais, pavyzdžiui, kai jiems tenka įsipareigoti, kad į sanitarinę apsaugos zoną patenkančioje jų sklypo dalyje jie ateityje nestatys gyvenamųjų namų.
Apskritai didelėms naujovėms besipriešinančių žmonių buvo visais laikais. Kolegos lektoriai vienu metu seminaruose mėgdavo sakyti, kad kažkada žmonės buvo nusistatę ir prieš traukinius bei geležinkelius. Tačiau praėjo šiek tiek laiko, ir žmonija suprato tų, tuomet naujų, technologijų reikšmę pasaulio vystymuisi. Todėl manau, kad ir kalbant apie energiją, kuri gaminama naudojant atsinaujinančius išteklius, svarbu yra žmones šviesti ir informuoti, kad jie neprisikurtų visokių mitų, o remtųsi patikima mokslininkų ir atitinkamų institucijų informacija, pagrįsta argumentais ir įrodymais.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.