Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Dirvos nykimas neaplenkia ir Lietuvos

Dirvožemis – vienas reikšmingiausių ir vertingiausių gamtos išteklių, nes dėl dirvožemio – viršutinio Žemės planetos sluoksnio – mes galime užsiauginti maisto. Tad galima sakyti, kad žmonijai tai – gyvybės palaikymo priemonė.
Deja, ūkininkams ir verslininkams dirvožemį naudojant kaip pagrindinę produkcijos gamybos priemonę, gyvybiškai svarbus resursas ėmė sparčiai nykti – per pastaruosius 150 metų buvo prarasta beveik pusė planetos dirvožemio. Gera žinia ta, jog dirvožemio nykimo arba erozijos procesą iš dalies galima valdyti. Atliekant tam tikrus veiksmus ir taikant priemones, jo struktūrą galima ne tik išsaugoti, bet ir atkurti.

Pasekmės vien neigiamos
Mokslininkai sako, kad ūkininkai, ardami žemę, dažnai persistengia ir suaria ne tik viršutinį dirvos sluoksnį, bet ir podirvį.Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) duomenimis, dėl intensyvios žemdirbystės pasaulyje kas metai netenkama maždaug 24 mlrd. tonų derlingo dirvožemio. Skaičiuojama, kad dėl to pasauliniai derlingumo nuostoliai siekia daugiau nei 40 mlrd. JAV dolerių per metus.
Lietuva, deja, ne išimtis. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Rumokų bandymo stoties direktorė, vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Zita Brazienė sako, kad VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos duomenimis, šiuo metu erozija pažeidusi apie 19 proc. mūsų šalies dirvožemių. Iš jų silpnai eroduota 37 proc., vidutiniškai – 61 proc., stipriai – 0,7 proc. dirvožemių.
 Vėjo erozija dėl intensyvios žemdirbystės paplitusi labiausiai. Ūkininkai šiemet šį reiškinį dėl vyravusios sausros galėjo matyti itin dažnai.– Dėl erozijos per metus šalyje netenkama nuo 2 iki 5 cm dirvos sluoksnio, o per 200–1000 metų šio sluoksnio susidarymo greitis siekia vos 2,5 cm. Kasmet nuplaunama apie 10 mln. t. dirvožemio, kuriame yra daugiau kaip 100 tūkst. tonų humuso, apie 10 tūkst. tonų azoto ir tiek pat fosforo, apie 100 tūkst. tonų kalio junginių. Dėl dirvožemio nykimo uždumblėja grioviai, vandens nuleistuvai, kenkiama augalams ir gyvūnams, dumblas užpildo tvenkinius, ežerus, rezervuarus, kenkiama vandens gyvūnijai, rekreacijai, suyra statiniai, – dirvožemio nykimo greitį ir pasekmes apibūdino mokslininkė.

Didžiausią įtaką daro žmogaus veikla
Norintiems sumažinti vėjo erozijos daromą žalą dr. Zita Brazienė pataria vengti didelių dirbamų plotų, įrengti apsaugines medžių juostas, auginti tarpinius augalus.Dr. Z. Brazienės teigimu, dirvos eroziją labiausiai skatina žmogaus veikla. Anot jos, dirbant žemę, ypač kalvotose vietovėse, derlingas dirvožemio sluoksnis veikiamas tiesiogiai, padargai jį perneša iš vienos vietos į kitą.
– Tai vadinama mechanine dirvožemio erozija. Visgi vėjo ir vandens erozijos dirvožemį taip pat naikina. Tiesa, pastarosios rūšys būtų mažiau žalingos, jei laukuose būtų nevykdoma žmogaus veikla, nes pavyzdžiui, vandeninės erozijos intensyvumas įvairaus statumo žieminiais javais užimtuose šlaituose Lietuvoje svyruoja nuo kelių iki keliolikos tonų hektarui, vasariniais javais apsėtuose laikuose – nuo keliolikos iki kelių dešimčių t/ha, o bulvėmis apsodintuose gali viršyti 100 t/ha. Tuo tarpu daugiametės žolės visiškai sulaiko dirvožemio ardymą, – paaiškina mokslininkė.

Sunku suvaldyti, nes kelia nepatogumų
Pasak jos, tinkamai tvarkant žemės ūkį galima gerokai sumažinti erozijos daromą žalą. Z. Brazienė sako, kad jei yra tikimybė vandens erozijai (kalvotose vietovėse), reikia sumažinti kaupiamųjų augalų auginimą, padidinti daugiamečių žolių plotus, vengti nereikalingo gilaus ir dažno žemės dirbimo, kalvose pasirinkti tinkamą žemės dirbimo kryptį, auginti tarpinius augalus. Norint sumažinti vėjo erozijos daromą žalą, mokslininkė pataria vengti didelių dirbamų plotų, įrengti apsaugines medžių juostas, auginti tarpinius augalus, kad dirvožemis kuo ilgiau būtų uždengtas augalijos. Be to, reikia stengtis, kad į dirvožemį patektų kuo daugiau organinių medžiagų, kurios pagerina dirvos struktūrą.
– Intensyvus žemės ūkis ir tvari gamta yra sunkiai suderinami dalykai. Intensyviai ūkininkaujant, visos priemonės, mažinančios eroziją, sukelia nepatogumą, sumažina darbų tempą, reikalauja papildomų sąnaudų – finansinių, laiko, jėgos. Vis dėlto ūkininkavimo žalą aplinkai sumažinti įmanoma. Reikia stengtis, kad jautriose erozijai vietovėse dirvožemis būtų kuo mažiau ardomas mechaniškai, kuo ilgiau būtų padengtas augalijos, – tikina pašnekovė.

Aria paisydamas gylio
Ūkininkas Mindaugas Vaišnys dirvą puoselėja taisyklingai ardamas. Anot jo, 20 cm gylio vaga podirvio į paviršių neiškelia.Ūkininkai, kuriems dažnai primetama atsakomybė puoselėti ir tausoti dirvožemį, šios pareigos nesikrato. Patys pripažįsta, kad dirvožemis, intensyviai jį dirbant, silpsta, taip pat pastebi, kad esant vėjuotoms dienos jis yra pustomas, ir kad nori nenori reikia į dirvožemį investuoti bei jį saugoti. Atitinkamai į tai reaguodami ūkininkai imasi priemonių.
Pavyzdžiui, Marijampolės savivaldybės Sasnavos seniūnijos Purviniškės kaime ūkininkaujantis Mindaugas Vaišnys stengiasi labai atsakingai suarti dirvą. Mokslininkai sako, kad žemdirbiai dažnai persistengia dirbdami su plūgais – ardami suaria ir po dirva esantį podirvio sluoksnį. Mindaugas, dalyvavęs ne viename arimo konkurse, šios klaidos nedaro – prieš ardamas visada plūgą sureguliuoja taip, kad išartų reikiamo gylio vagą.
– Optimalus gylis – 20 cm. Jei dirva drėgna, išlaikyti tokius matmenis sudėtingiau, o jei būna sausa, 20 cm palaikyti nesudėtinga. Žinau, kad kai kas aria giliau, bet nematau prasmės ir naudos. Giluminiai sluoksniai išsikelia į paviršių, o ir kuro sąnaudos didėja. Norint nustatyti plūgą ties 20 cm, aukštojo mokslo baigti nereikia, tačiau nežinau kodėl kiti mano, jog reikiamą plūgo gylį nustatinėti neverta ir nereikalinga, – svarsto ūkininkas.
M. Vašnys, be taisyklingo dirvos arimo, dar stengiasi taikyti sėjomainą, kuri, anot ūkininko, yra būtinas ir tarsi savaime suprantamas dalykas ūkininkaujant. „Jei vienais metais plote sėjai javus, kitais ten planuoji sėti ankštinius“, – paaiškina žemdirbys. Pasak jo, tinkamą dirvos būklę jam padeda palaikyti ir dirvožemio tyrimai. Žinodamas cheminę dirvožemio sudėtį ūkininkas mineralinėmis medžiagomis papildo tik atskirus laukų plotus, kuriuose jų trūksta labiausiai, arba iš viso jų berti atsisako, jei pakanka. „Jei visko pakanka, kam apkrauti dirvą ir alinti piniginę?“ – retoriškai klausė ūkininkas.

Rūpinasi vis atsakingiau
Augalininkystės ūkį turintis Darius Isoda dirvos puoselėjimui taiko kelis būdus: sėjomainą, kalkinimą ir beariminę žemdirbystę.Marijampolės savivaldybės Liud-vinavo miestelyje ūkininkaujantis Darius Isoda taip pat rūpinasi savo dirvomis. Ūkininkas pripažįsta, kad kažkada jų būklė jam rūpėjo mažai – svarbiausia buvo ekonominė nauda. Visgi matydamas, kad tiek pat investuodamas į žemę grąžą gauna vis mažesnę, suprato, jog kažką daro ne taip.
– Negaliu sakyti, kad visada dirbau beatodairiškai. Nuolat taikiau sėjomainą, dirvą papildydavau mineralinėmis medžiagomis, tačiau intensyviai dirbant žemę to nepakanka. Auginant javus ir rapsus sėjomaina įgyvendinama labai minimaliai. Efektyviausia būtų taikyti uždaro rato sistemą – auginti gyvulius, sėti pievas, o javams ar kitų rūšių augalams skirti vieną kitą sklypą. Kol kas, siekiant ne tik išsaugoti dirvą, bet ir turėti ekonominę naudą, tai įgyvendinti sunku, tačiau kiek galiu, dirvą puoselėju. Žemės beveik neariu. Rudenį nuėmus javų derlių, šiaudus palieku supūti. Vėliau pervažiuoju su diskiniu skutiku ir tada jau kažką sėju. Šis būdas dirvą papildo humusu. Galbūt ne tiek, kiek reikėtų, bet vis šis tas, – beariminio žemės dirbimo metodo privalumus vardija ūkininkas.
D. Isoda sako, kad laikosi nuomonės, jog žemė – ne vagis. Ką į ją idėjai, tą ji ir atiduos, todėl be jai palankaus dirbimo būdo, dirvas dar ir kalkina, sėja tarpines kultūras, atlieka dirvožemio tyrimus.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.