Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Dirvožemio eroziją mūsų šalyje lemia ir gamtinė aplinka, ir žmogaus veikla (Interviu su ekspertu)

Į „Suvalkiečio“ klausimus atsako Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas, Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas doc. dr. Jonas VOLUNGEVIČIUS.

Mokslininkas J. Volungevičius sako, kad dirvožemio eroziją lemia ir gamtos veiksniai, ir žmogaus ūkinė veikla.– Dirvos erozija – kas tai? Kuo ji pavojinga dirvožemiui, gamtai, žmogui?
– Pradėdami diskusiją pirmiausia turėtume sutarti dėl terminų „dirva“ ir „dirvožemis“ vartojimo. Dažniausiai žemės ūkio sferoje dirvožemis yra tapatinamas su dirvos terminu. Ir tai savaime suprantama – juk pagrindinis žemės ūkio ištek-lius yra paviršinis derlingas žemės sluoksnis – dirva. Visgi kiekvienas sąmoningas žemės ūkio specialistas, ūkininkas, savininkas, na ir apskritai gamtamokslinių žinių turintis žmogus supranta, jog šio derlingo sluoksnio savybės priklauso ne tik nuo to, kaip jį naudojame ir kokias agrotechnines ar agrochemines priemones taikome jam pagerinti, bet ir nuo podirvio savybių – dirvožemio bendrai, susidedančio iš dirvos ir po ja esančio podirvio. Tad kai kalbame apie eroziją, turėtume kalbėti ne tik apie dirvos, bet apie viso dirvožemio profilio, t. y. dirvožemio bendrai, eroziją. Tai yra svarbu, jei sutariame, kad dirvos derlingumą lemia ne tik pačios jos savybės, bet ir po juo esančio podirvio, juolab kad Lietuvoje dažnai susiduriame su situacija, kai ariame jau ne dirvą, bet ir patį podirvį.
Atsakant į klausimą kas yra dirvos erozija, reikėtų pasakyti, kad tai – viršutinio derlingo dirvožemio sluoksnio irimas dėl kritulių, vėjo ar ardymas dėl žmogaus veiklos. Tuo tarpu dirvožemio erozija apima viso dirvožemio profilio nykimą ar naikinimą. Bendrai erozija – reiškinys, kurio metu kinta paviršiaus stabilumą lemiančių, jį sudarančių medžiagų fizikinės ir cheminės savybės bei dinaminė būsena, sąlygojanti neigiamus aplinkos pokyčius.
Taigi iš to seka, jog dirvožemio erozija yra pavojinga pačiam dirvožemiui, kadangi dėl paviršiaus stabilumo praradimo pradeda keistis jo savybės, irti profilis. Dirvožemis gali nykti kaip gamtinis kūnas, kuriame yra užrašyta ne tik jo vystymosi, bet ir pačios aplinkos raidos istorija, pasakojanti ne tik buvusius pokyčius, tačiau ir aplinkos raidos tendencijas.
Reiškiantis dirvožemio erozijai ir kintant jo savybėms, pradeda keistis ir pati aplinka, t. y. kraštovaizdžio struktūra, kadangi dirvožemis yra ne tik kraštovaizdžio formavimosi sąlyga, bet ir jo rezultatas. Nuo dirvožemio savybių tiesiogiai priklauso, ar turėsime miškingą, ar agrarinį kraštovaizdį, jame augs lapuočiai ar spygliuočiai, galėsime auginti javus ar cukrinius runkelius. Vykstant dirvožemio erozijai, kinta ir gamtos sąlygos, kaip šios kaitos pasekmė keičiasi kraštovaizdžio struktūra, augalijos pobūdis, galimybės jį panaudoti vieniems ar kitiems žmogaus poreikiams tenkinti. Tai reiškia, jog dirvožemio erozija tiesiogiai daro įtaką ir žmogui.
Paprastas to pavyzdys – jei dirvožemis dėl erozijos praranda savo derlingumą, žmogus priverstas didinti žemės ūkio veiklos sąnaudas (trąšos, konsultacijos, agrotechninės priemonės ir pan.). Dėl to tenka branginti arba produkciją, arba skursti žemdirbiui. Jei į tai nereaguojama – dirvožemis užleidžiamas mišku, o žemdirbiui tenka ieškoti kitų plotų žemės ūkio veiklai, o tai reiškia papildomas sąnaudas. Galima šią problema palikti spręsti ateinančioms kartoms, bet tai prieštarauja tvarios raidos principams. Vienaip ar kitaip trumpalaikėje ar ilgalaikėje perspektyvoje problema vis vien turės būti sprendžiama.
– Kokį žemės plotą Lietuvoje yra apėmusi dirvos erozija?
– Vidutiniškai Lietuvoje yra eroduota apie 19 proc. visų žemės ūkio naudmenų, tačiau eroduoti dirvožemiai šalies teritorijoje yra pasiskirstę labai netolygiai ir kinta nuo 1–3 proc. molingose žemumose iki 45–54 proc. kalvotose aukštumose.
– Kaip keičiasi rezultatai? Kaip sparčiai nyksta naudingasis dirvos sluoksnis?
– Kalbėti objektyviai apie vykstančios dirvos erozijos intensyvumą ir mastą yra sudėtinga. Visos šalies mastu tokie stebėjimai nėra atliekami. Skirtingos institucijos, atskiri mokslininkai vykdo įvairius lokalius tyrimus, atlieka modeliavimus, tačiau valstybiniu mastu toks monitoringas nėra vykdomas.
Tiesa, ES Jungtinių tyrimų centre (JRC) yra pateikiama įdomių modeliavimo darbų, iš kurių galima susidaryti bendrą vaizdą apie erozijos intensyvumą šalies dirvožemiuose. Anot šių duomenų, žemės dirbimo metu dėl erozijos atskiruose Lietuvos regionuose per valandą iš hektaro netenkama nuo 10 iki 55 kg derlingojo sluoksnio. Daugiausia problemų kelia vėjo erozija. Kaip keičiasi erozijos intensyvumas? Pagalvokime – anot Žemės fondo statistikos, per pastaruosius dvidešimt metų ariamų žemių plotai šalyje nuolatos didėjo nuo 5 iki 15 proc. atskirose savivaldybėse; atitinkamai mažėjo daugiamečių pievų ir ganyklų. Taigi turėjo didėti erozijos intensyvumas, t. y., prarandamo dirvožemio kiekis.
– Kuriame Lietuvos regione dirvos erozija vyksta intensyviausiai, kur jos plotai didžiausi ir kodėl?
– Pagal ES JRC duomenis intensyviausia dirvožemio erozija vyksta vidurio Lietuvos žemumoje, ypač Suvalkijoje ir šiaurės Lietuvoje. Labiausiai tam įtakos turi vėjo erozija, nes čia, anot Lietuvos žemės fondo statistikos, yra didžiausi ariamos žemės plotai. Jie nėra skaidomi ekologinių naudmenų, taigi vėjas turi kur įsibėgėti ir pustyti.
Bet vėlgi kalbėdami apie dirvožemio eroziją turime atskirti erozijos intensyvumą ir eroduotų dirvožemių plotus. Nors erozija intensyviausiai reiškiasi vidurio Lietuvos žemumoje, didžiausi eroduotų žemės ūkio naudmenų plotai yra Baltiškosiose ir Žemaičių aukštumose (Zarasų, Utenos, Molėtų, Alytaus rajonų savivaldybėse). Tai yra 70-ties intensyvios ariminės žemdirbystės metų ir vandens erozijos pasekmė. Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais situacija keičiasi – vystoma tausojanti žemdirbystė, taikomos beariminės žemdirbystės technologijos, vykdoma ūkinės veiklos konversija.
– Kaip atrodo Suvalkijos žemės? Kaip smarkiai dirvos erozija čia yra pažengusi?
– Kaip minėjau, anot ES JRC statistikos ir modeliavimo, Suvalkijos situacija verčia susimąstyti. Čia dėl vėjo erozijos netenkama apie 55 kg dirvožemio per valandą iš hektaro. Iki amžiaus pabaigos yra prognozuojama, jog vidutiniškai per metus bus netenkama iki 40 kg organinės dirvožemio anglies iš hektaro per metus. Eroduotų dirvožemių daugiausia yra Vilkaviškio r. (21,4 proc.) ir Kalvarijos (15 proc.) savivaldybėse. Aišku, eroduotus dirvožemius reikėtų sieti su Sūduvos aukštuma, nors ir pačioje Suvalkijos žemumoje tokių dirvožemių yra. Suvalkijos žemės buvo vienos iš tų, kuriose gana intensyviai vyko ariamų plotų plėtra. Ji intensyviausiai vyko Kazlų Rūdos ir Marijampolės savivaldybėse. Čia ariamų žemių plotai didėjo nuo 15 iki 30 proc. Taigi didėjo ir plotai, kuriuose intensyviai reiškėsi vėjo erozija. Vertinant vėjo eroziją šalies mastu, Suvalkija, Užnemunė turėtų būti įvardijama kaip problemiškiausias regionas, kuriame ši erozija intensyviai reiškiasi.
– Kokie procesai ir reiškiniai dirvos eroziją skatina labiausiai?
– Vienareikšmiškai pasakyti sunku. Yra gamtos veiksniai ir ūkinė veikla. Natūraliai gamta susitvarko taip, jog bet koks gamtinis erozijos veiksnys būtų eliminuotas. Gamtiniai erozijos veiksniai svarbą įgauna tuomet, kai natūralios gamtinės naudmenos yra verčiamos agrarinėmis. Tokiu atveju lemiamu gamtiniu veiksniu tampa reljefas. Kuo didesnė paviršiaus sąskaida, tuo didesnė rizika pasireikšti dirvožemio erozijai. Su sąlyga, jog dirvožemis bus ariamas. Taigi dirvožemio arimas tampa viena pagrindinių priežasčių, sąlygojančių dirvožemio eroziją: aukštumose – vandens, žemumose – vėjo eroziją. Kita svarbi priežastis – organinės medžiagos kiekio dirvožemyje mažėjimas. Mažėjant organinės medžiagos kiekiui, mažėja patvarių agregatų kiekis dirvoje. Tuomet dirvožemis tampa neatsparus ne tik vandens (sutrinka drėgmės paskirstymas ir atidavimas), bet ir vėjo (agregatai smulkėja, suyra, reikia silpnesnio vėjo juos išjudinti ir pakelti į orą) erozijai.
Dar vienas svarbus veiksnys yra ir ariamos žemės plotų stambėjimas, jų sąskaidos ekologinėmis naudmenomis (agroželdynais, pievų ir ganyklų intarpais, pelkingais pažemėjimais) nykimas. Nelikus sąskaidos, didėja plotai vėjui įsibėgėti.
– Kokios dirvos erozijos pasekmės? Kam tai atsiliepia skaudžiausiai?
– Galima išskirti dvi grupes pasekmių: pirmoji – ekosistemoms (įskaitant ir agroekosistemas), ant-roji – žemės ūkui.
Dėl erozijos sutrinka ekosistemų ir agroekosistemų sorbcinės ir dirvožemio buferinės savybės. Biogenai, taip pat ir trąšos, sunkiau išsilaiko dirvožemyje ir greičiau migruoja į gilesnius dirvožemio sluoksnius ir galiausiai į gruntinius vandenis. Taigi didėja vandens telkinių tarša azoto ir fosforo junginiais. Prasideda vandens telkinių autrofikacija, biologinės įvairovės nykimas.
Ne mažiau reikšmingos pasek-mės ir žemės ūkiui. Žemdirbiai yra priversti didinti investicijas į žemės ūkio produkciją, siekdami išlaikyti derlius turi plėsti ne tik žemės plotus, bet ir didinti trąšų kiekius, imtis kitų agrocheminių priemonių. Galiausiai rezultatas toks, jog turime diskutuotinos kokybės (ekologine prasme) produkciją ir dar tam tikrą socialinį kontekstą, nes dirvožemio erozija atsiliepia ne tik gamtos, bet ir visai socioekonominei sistemai.
Įvertinti, kam pasekmės yra skaidžiausios, sudėtinga, kadangi jos yra kompleksinės. Kad netyčia nenuvertinčiau kurios nors iš interesų grupių, matyt, teisingiausia bus pasakyti, jog dirvožemio erozija skaudžiausiai atsilieps ateities kartoms, nes jei nesistengsime šių problemų suvaldyti, optimizuoti ir tausojant naudoti turimus dirvožemio išteklius, ateities kartos patirs vis didesnius ekonominius ir socialinius kaštus, siekdamos užtikrinti savo gerovę ir žemės ūkio produkcijos kokybę.
– Kaip reikėtų elgtis siekiant sustabdyti dirvos eroziją? Ar tai apskritai įmanoma? Jei taip, kokios priemonės efektyviausios?
– Vieno atsakymo nėra. Žemumose turėtų būti vieni sprendimai, aukštumose – kiti. Nepaisant to, pirmiausia į savo žemę turime pradėti žiūrėti ne kaip jos nuomininkai, o kaip savininkai. Turime ugdyti sąmoningumą ir supratimą, jog dirvožemis yra lėtai atsinaujinantis ištek-lius ir jo naudojimo intensyvumas turi būti suderintas su atsinaujinimo galimybėmis, o ūkinės priemonės turi būti parenkamos taip, jog padėtų palaikyti dirvožemio našumą.
Galėčiau išskirti dvi grupes priemonių: žemės dirbimo sistemų optimizavimas, sėjomainų, tarpinių pasėlių ir žalinimo programų įgyvendinimas bei regioninės žemės ūkio politikos vystymas ir teisinės bazės tobulinimas (konkrečiai dirvožemio apsaugos įstatymo priėmimas).
– Kaip manote, kas turėtų prisiimti atsakomybę, siekiant sumažinti ir sustabdyti dirvos erozijos procesus?
– Labai sudėtingas ir jautrus klausimas. Žmogus yra tokia būtybė, kuri niekada nenori prisiimti atsakomybės, nes tai dažniausiai susiję su papildomais kaštais. Visgi mano manymu, čia turėtų drauge veikti valstybė ir žemės ūkio naud-menų savininkai, nes nors Lietuvoje ir vyrauja privati nuosavybė, nepriklausomai nuo žemės valdymo formos, ji yra nacionalinis turtas. Taigi valstybė turėtų rasti būdą, kaip įvertinti dirvožemio teikiamą ne tik agrarinę naudą, bet ir per jo ekologinę vertę teikiamas ekosistemines paslaugas, kurti finansinius instrumentus kaip paskatą ūkininkams tą dirvožemio ekologinę vertę išlaikyti.
Be abejo, jei būtų suformuoti dirvožemio erozijos rizikos regio-nai, o ūkinės veiklos forma būtų nesuderinama su keliama rizika dirvožemiui, tokiu atveju dėl erozijos atsakomybę turėtų prisiimti ūkininkas.
– Kaip manote, kodėl dirvos eroziją stabdančios priemonės diegiamos lėtai ir vangiai?
– Atsakymas yra labai paprastas – trumpalaikėje perspektyvoje tai ekonomiškai nenaudinga. Jei žemės ūkio paskirties žemės naudotojai matytų, jog pasirinkta ūkinės veik-los forma prisideda prie dirvožemio erozijos mažinimo ir tai jiems yra ekonomiškai naudingiau, nei ūkio derlingumą palaikyti papildomomis eroziją kompensuojančiomis agrocheminėmis priemonėmis, tokiu atveju būtų labiau motyvuoti dirvožemio erozijos stabdymu per savo ūkinės veiklos optimizavimą. Visgi kol kas tokių skaičiavimų nėra, taigi ir motyvuoti ūkininkus labai sudėtinga.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.