Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Facebook`as“ – ne namų svetainė, juolab ne miegamasis (Eksperto komentaras)

Apie socialiniuose tinkluose skelbiamą informaciją, jos panaudojimo galimybes masinės informacijos priemonėse kalbamės su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir audiovizualinių medijų katedros docentu, daktaru Andriumi Gudausku.

Andriaus Gudausko nuomone, žurnalistai privalo pasitelkti socialiniuose tinkluose skelbiamą informaciją, o ją skelbiantys žmonės turi suvokti, kad tai, ką jie rašo ar publikuoja asmeninėse paskyrose, vis dėlto jau yra vieša erdvė.– Gerbiamas Andriau, stebint spaudos leidinių puslapius, taip pat televizijos, ypač komercinių kanalų reportažus, galima daryti išvadą, kad daugelis žurnalistų savo darbo dieną pradeda socialiniuose tinkluose ieškodami idėjų televizijos siužetams ir straipsniams. Kaip Jūs tai vertinate?
– Tai yra tiesa. Dabartiniai žurnalistai iš tiesų kaip vieną iš galimų informacijos šaltinių jau pasitelkia ir socialinius tinklus, o tai vertinti galima dvejopai. Iš vienos pusės, tai yra natūralu, šiuolaikiška ir labai aktualu – pasitelkti tai, kas visuomenei jau yra įprasta, tapo naująja tradicija, nes žmonės, tam tikri judėjimai, organizacijos ar institucijos socialiniuose tinkluose rašo, praneša apie save, apie savo veiklas, savo gyvenimą. Ir visai natūralu, kad žurnalistai interneto erdvėje ieško informacijos. Jie ir turi tai daryti. Yra gerų pavyzdžių, kai tiriamosios žurnalistikos atstovai žurnalistai atlieka sudėtingus tyrimus ir demaskuoja nusikaltimus vien tik pasitelkę socialiniuose tinkluose ar internete skelbtą viešai prieinamą informaciją. Tai, kad mes, žurnalistai, informacijos ieškome visoje elektroninėje erdvėje – ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir įvairiuose bloguose ir forumuose, platformose – taip pat natūralu, ir, sakyčiau, puiku. Dėl to pagreitėja, kartais ir pagilėja žurnalisto darbas.
Kita šio reikalo pusė yra tai, kad dar toli gražu ne visi žmonės naudojasi elektronine erdve ir ne visi apie save rašo. Yra tokie, sakykim, tarsi „paraščių“ žmonės, pavyzdžiui, tai yra vyresnioji karta, senjorai, kurių toje elektroninėje erdvėje dar yra labai mažai.
Todėl, jeigu žurnalistas susitelkia tik į elektroninę erdvę, jis tarsi užmiršta kitus socialinius sluoksnius, kurie yra šalia mūsų, gyvena ir taip pat turi įvairių minčių, gerų patirčių, gyvenimiškų dalykų, kuriais galėtų su žurnalistais ir visuomene pasidalinti. Todėl, jei žurnalistai pas juos neitų, jų neieškotų ir tiesiogiai su jais nebendrautų, tokie žmonės būtų tarsi nepasiekiami. Taigi, socialiniai tinklai, elektroninė erdvė ir visos technologinės naujovės žurnalistams yra didelė pagalba ir labai gerai, kad tai yra prieinama ir į tai įsitraukia vis daugiau žmonių. Bet ir žurnalistai taip pat privalo atsitraukti, pakilti nuo kompiuterių, ir, kaip sakoma, išeiti į žmones.
Ir abu šie informacijos rinkimo būdai yra geri.
– Kokios yra socialinių tinklų vartotojų galimybės interpretuoti, aptarti spaudos leidinių ar TV laidų turinį? Ar nėra pavojaus, kad tokių diskusijų metu labai nutolstama nuo žurnalistų paskelbtų faktų?
– Iš tikrųjų gyvename, sakyčiau, tokiame stebuklingame amžiuje, kai žmonės turi vis daugiau galimybių ir būdų pasireikšti, išsakyti savo nuomonę ir mintis. Jei dar praėjusiame amžiuje, pavyzdžiui, kokio nors kaimo pasakoriaus samprotavimai buvo pasiekiami tik jo kaimynams ir kitiems to kaimo žmonėms, tai dabar šiuolaikinių informacinių technologijų pasiekimais besinaudojantys žmonės turi kur kas daugiau galimybių ir kur kas platesnę auditoriją. Tuo pačiu, kuo daugiau savo mintis skelbiančių ir jas komentuojančių žmonių, tuo didesnė ir interpretacinė įvairovė. Dar praėjusiame amžiuje semiotikos tyrinėtojai yra pastebėję, kad žiniasklaidos tekstai yra polisemiški, kitu žodžiu tariant, daugiaprasmiai. Pasaulyje yra atlikti įvairūs tyrimai, kurie liudija, kad, pavyzdžiui, vienoje šalyje tas pats kino filmas žiūrovų gali būti suprastas ir interpretuojamas visai kitaip, kartais net priešingai, nei kitoje šalyje. Ir tai natūralu, nes žmonės gyvena skirtingose kultūrose. Taigi, taip pat natūralu ir visai suprantama ir logiška, kad informacijos ar žinios siuntėjas užkoduoja vieną žinią, o dešifruotojas arba „dekoduotojas“ tą žinią perskaito visai kitaip, nei siuntėjas norėjo perteikti. Yra toks geras lietuvių pasakymas, kad kiek­vienas konkrečią situaciją supranta pagal savo sugedimo laipsnį, o jei moksliškai kalbant – pagal savo įgytų žinių bagažą. Aukštesnio išsilavinimo, didesnės erudicijos žmogus toje pačioje informacijoje visko įžvelgs daugiau, nei tas, kuris viską suprato tiesmukiškai, be interpretacinio lauko, tiesiog taip, kaip ir buvo pasakyta. Ir tai taip pat yra natūralu, žmogiška. Tai pripažįsta ir mokslas.
– Ar socialinių tinklų vartotojams nėra iškilusi grėsmė pasiklysti tarp faktų ir nuomonių, ypač kai jais dalijasi žinomi žmonės, politikai?
– Faktus ir nuomones pagal Visuomenės informavimo įstatymą yra labai svarbu atskirti mums, žurnalistams, ypač grynuosius faktus nuo visokiausių priešingų, net skirtingų interpretacijų. Bet tie žmonės, kurie savo nuomonę išsako tinklaraščiuose ar socialinių tinklų asmeninėse paskyrose, tikrai ne visada būna įsigilinę į žurnalistams aktualius komunikacijos etikos principus, teisės aktus. Todėl ir ne visada atskiria ar čia faktas, ar nuomonė. Tačiau aš būčiau linkęs sakyti, kad socialinių tinklų vartotojai dažniau išsako savo nuomonę, savo samprotavimus, savo argumentus. Ir tai yra jų laisvė, saviraiška išsakyti savo poziciją. Dažniausiai nuomonės ir interpretacijos gimsta kaip tam tikra reakcija į konkrečius įvykius ir kiekvienas turi teisę juos savaip, kūrybiškai interpretuoti. Pavyzdžiui, Vilniuje, prie Neries, mes turime skulptūrą „Krantinės arka“, kurią dauguma tiesiog vadina vamzdžiu ir kuri labai daug kam užkliūva. Žurnalistų terminais kalbant tai yra interpretacija, pozicija, nuomonė, o iš kitos pusės – tai meno kūrinys, meninė interpretacija. Tačiau pažiūrėkime, ar čia mes neturime fakto. Vilnius jau kuris laikas gali džiaugtis, kad jame labai daug padaryta aplinkosaugos klausimais ir kad į Nemuną, taip pat Kuršių marias teka fekalijomis neužterštas Neries vanduo. Tačiau viena didelė problema sostinėje dar yra išlikusi – Neris dar labai teršiama po lietaus nuo kelių nutekančiomis nevalytomis nuotekomis. Taigi, galima sakyti, kad ta skulptūra prie Neries yra jos autoriaus, kaip menininko, konkretaus fakto suvokimo interpretacija, verčianti susimąstyti.
Panašiai nutinka ir su faktų interpretacijomis, kurias išsako žmonės. Kartais, iš pirmo žvilgsnio tos interpretacijos būna labai nutolusios nuo faktų, o faktai būna tiesiog užkloti keliais sluoksniais. Norintis nepasimesti ir nepasiklysti tarp interpretacijų ir faktų žmogus turėtų skirti laiko pastudijuoti aplinką, pasigilinti. Tie laikai, kai spaudoje, televizijoje ir radijuje būdavo skelbiama tik viena, autokratinė tiesa, jau praėjo. Gyvename laisvoje, demokratinėje, pliuralistinėje visuomenėje. Be to, laisvė mums suteikia galimybę gretinti faktus, naudotis keliais šaltiniais, atsirinkti, kas yra kas, susidaryti nuomonę ir netgi pasirinkti leidinį ar autorių, kuris jau yra įgijęs pasitikėjimą.
Kartais, kai su kuo nors tenka diskutuoti apie tai, kokiu leidiniu ar žurnalistu galima pasitikėti, į kurį būtų galima kreiptis, aš pašnekovams pateikiu tokį argumentą: „Ar tuomet, kai jums tenka kreiptis į medikus, jūs einate pas pirmą pasitaikiusį gydytoją, žinoma, išskyrus skubius atvejus, net nepasiteiravę kitų pacientų nuomonės?“ Tas pats ir su spaudos leidiniais ar žurnalistais – siūlyčiau skaityti ar kreiptis į tuos, kurie jau yra pelnę skaitytojų, visuomenės pasitikėjimą. Demokratinėje visuomenėje vartotojas visada turi teisę rinktis.
– Ką patartumėte aktyviai socialiniuose tinkluose pasisakantiems žmonėms, ypač viešiems asmenims, dėl to, ką ir kaip jiems derėtų skelbti, kad jie nejučia ar dėl patirties stokos pernelyg „neapsinuogintų“?
– Norėčiau pasakyti, kad jeigu žmogus, pavyzdžiui, turi „Facebook`o“ paskyrą ir joje skelbia tam tikrus faktus ar nuomones, jis jau yra viešoje erdvėje ir čia visuomet praverčia santūrumas. Juolab kad ta informacija gali labai plačiai pasklisti ir kažką įžeisti ar įskaudinti net po daugelio metų. Žinau vieną tokį atvejį, kuris buvo labai plačiai komentuojamas po Prancūzijoje įvykusio susišaudymo su teroristais. Per tą susišaudymą buvo mirtinai sužeistas ir ištiktas agonijos mirė policijos pareigūnas. Vienas žmogus tai atsitiktinai nufilmavo ir paskelbė savo socialinio tinklo paskyroje, o paskui tas videosiužetas labai greitai buvo išplatintas po visą virtualią erdvę ir labai įskaudino to policininko šeimos narius: brolį, tėvus, taip pat išvydusius užfiksuotą jiems brangaus žmogaus agoniją ir mirtį. To siužeto autorius pats labai greitai savo paskyroje tą siužetą ištrynė ir oficialiai atsiprašė artimųjų ir visų Prancūzijos žmonių. Tačiau visa tai jau buvo labai plačiai pasklidę. Tiesa, iš naujienų agentūrų reportažų tas siužetas buvo pašalintas, nes tam užkirto kelią patys žurnalistai. Tačiau gali būti, kad net ir dabar tas siužetas dar kažkur klaidžioja.
Taigi, socialiniuose tinkluose ir apskritai elektroninėje erdvėje skelbiant kažkokią informaciją, reikia jausti atsakomybę ir pamąstyti, ar ta informacija nėra įžeidžianti ar skaudinanti. Be to, nors „Facebook`o“ paskyra yra asmeninė, žmonės turėtų suprasti, kad tai – ne jų namų svetainė ar net miegamasis. Tai jau vieša erdvė ir joje derėtų atitinkamai elgtis.
R. Gaičevskytės nuotrauka

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.