Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Gyvenimo prasmę surado tausodama aplinką

Nors statistika rodo, kad žmonės gyvena ir elgiasi taip, kad jų poreikiams patenkinti greit nepakaks vienos Žemės planetos, yra ir tokių, kurių neigiamiems statistiniams vienetams priskirti negalima. Viena jų – vilnietė Inga Montvilaitė. Mergina atsakingai rūšiuoja atliekas, parduotuvėje apsipirkinėja nenaudodama plastikinių maišelių, yra atsisakiusi vienkartinių indų, vengia plastikinių pakuočių, o daiktus perka tik tada, kai jų tikrai reikia. Savo gyvenimo būdo filosofiją ji vadina minimalizmu. Nors taip gyventi pradėjo vedina gyvenimo prasmės paieškų, šiandien ji be galo džiaugiasi, kad savo elgesiu prisideda ir prie Žemės tausojimo. Negana to, atsakingiau elgtis savo pavyzdžiu ji ragina ir kitus, patirtimi dalydamasi savo internetiniame dienoraštyje „Minimaliai“.

Pradėjusi tausoti aplinką, atsisakiusi daiktų pertekliaus Inga Montvilaitė sako atradusi tikrą gyvenimo džiaugsmą.– Kada susirūpinai gamta ir klimato kaita, kada ėmeisi realių veiksmų, siekiančių sumažinti neigiamą poveikį aplinkai?
– Didžiausią įtaką man padarė aplinkosaugos paskaitos universitete. Kuo daugiau ėmiau domėtis aplinkosauga, tuo labiau supratau, kad viskas, ką mes perkame, naudojame turi grįžtamąjį ryšį gamtai, mūsų sveikatai, savivertei. Tai leido pažvelgti į viską kitomis akimis: ieškoti alternatyvų, atsisakyti nereikalingų daiktų, destruktyvių įpročių. Vis dėlto labiausiai mane įkvėpė ne siekis išsaugoti planetą, bet gyvenimo prasmės paieškos. Ėmiau suprasti, kad šiuolaikinės materialinės vertybės yra laikinos ir neatneša laimės ir kad tikrų, prasmingų dalykų nenusipirksi.
– Žinau, kad bandydama įprasminti savo elgesį, remiesi įvairiomis filosofijomis. Kokios jos? Kokių pagrindinių taisyklių laikaisi?
– Mano idealas yra minimalizmas. Tai gyvenimo būdas, skatinantis atsisakyti nereikalingų daiktų, prasmingai leisti laisvalaikį. Minimalistas netarnauja daiktams, jam neįdomi mada ar greitas gyvenimo būdas. Jam daiktai yra tik įrankis, o ne priemonė, leidžianti kurti savąjį aš. Ėmusi gyventi minimalistiškai, atsisakiau daiktų pertekliaus, apsivaliau informacinę erdvę nuo negatyviai nuteikiančios informacijos, apsipirkimą visiškai atskyriau nuo laisvalaikio.
Taip pat daug įtakos man padarė „Zero waste“ (jokio švaistymo, jokių atliekų) judėjimas. Ėmiau motyvuotai vengti plastiko pakuočių, visiškai nenaudoju vienkartinių indų, plastikinių maišelių, renkuosi kokybiškus daiktus, kurie tarnaus ilgai, stengiuosi kiekvieną pirkinį gerai apsvarstyti ir nepirkti nieko, kas dulkės stalčiuje ar suplyš po mėnesio.
Trečioji filosofija, kuri man padeda, yra sveika gyvensena. Turiu vos kelias makiažo priemones, kremą renkuosi kuo natūralesnį, naudoju sausą šampūną, vietoje dušo želės – natūralų muilą. Taip pat stengiuosi sveikai maitintis, vengiu saldumynų, greito maisto.
– Kaip manai, ar propaguojant kažkokias gyvenimo filosofijas ir jomis remiantis savo elgesį keisti yra lengviau?
– Skaičiau apie vieną tyrimą, kuris parodė, kad žmonės, kurie turi tam tikrą gyvenimo filosofiją, yra laimingesni, ramesni, labiau jaučia dėkingumą. Iš tikrųjų tai yra tiesa, tačiau manau, kad geriausia yra kurti unikalią gyvenimo filosofiją, kombinuojant atskirų elementus. Mano propaguojamos gyvenimo filosofijos puikiai viena kitą papildo ir net sustiprina. Tiesa, kartais minimalizmo ir aplinkosaugos idėjos prieštarauja viena kitai: noriu dar labiau sumažinti turimų daiktų kiekį, tačiau jų tiesiog išmesti negaliu – reikia rasti naujus šeimininkus, sugalvoti alternatyvius jų panaudojimo būdus ar pan. Tuomet atsiveria kelias kūrybiškumui.
– Kaip pasikeitė tavo gyvenimas pradėjus labiau rūpintis gamta, gyvenant pagal tam tikras filosofijas?
– Darnesnis gyvenimo būdas suteikė galimybę dalintis savo tekstais, nuotraukomis asmeniniame tinklaraštyje, leido atrasti bendraminčius, kurių prieš susidomėdama aplinkosauga neturėjau daug. Negana to, atsirado vidiniai pokyčiai. Gerai, kad žmonės rūšiuoja šiukšles, bet kai tai daro vengdami baudų, siekdami materialios naudos (pasiteisinusi depozito sistema parodė, kad esant piniginei grąžai su gamta galime elgtis draugiškai) emociniai pakitimai, ko gero, pas žmones atsiranda retai. Tačiau kai noras tausoti aplinką, neapsikrauti daiktais atsiranda žmogaus viduje be išorinio paskatinimo, jis būna visai kitoks. Mano atveju jis paveikė ne tik elgesį buityje, bet ir požiūrį į laisvalaikį, sveikatą, namų erdvę, artimus žmones, save.
– Papasakok apie savo kasdienybę. Kuo ji ypatinga ir kuo skiriasi nuo daugumos?
– Ji niekuo neypatinga. Galbūt tik svarbu paminėti, kad kiekvieną rytą valgau namuose gamintus pusryčius, pietums – maistą, kurį pasiruošiu iš vakaro, niekada neperku maisto išsinešti. Grįžusi po darbo lekiu sportuoti arba skaitau. Jau nemažai laiko nežiūriu serialų, beveik neskaitau naujienų portalų, į parduotuves einu tik tuomet, kai tikrai reikia kažką įsigyti – laisvalaikis parduotuvėse man skamba kaip didžiausias košmaras. Taip pat nedžiuginu savęs mažais, impulsyviais pirkiniais, tokiais kaip kava, šokoladas ar pan., šiuos pinigus taupau kokybiškiems, ilgalaikiams daiktams, potyriams, kelionėms. Paprasčiau tariant – nieko neperku be reikalo.
– Gali būti, kad atsisakymas tam tikrų dalykų daug kam atrodo kaip savęs varžymas. Sakyk, ar kažko nedarydama, nepirkdama nesijauti suvaržyta, nuskriausta ir pan?
– Sieti kažko nedarymą su stygiumi yra klaidingas mastymas. Priešingai – kai aiškiai žinai, ką darai ir ko nenori daryti, viskas gyvenime atrodo aiškiau ir streso mažiau. Pavyzdžiui, aš radau tobulai man tinkantį sausą šampūną ir man daugiau nebereikia eiti į parduotuvę, rinktis iš šimtų šampūno buteliukų, skaityti sudėtis, bandyti apsiginti nuo marketingo triukų.
Kad apsieitų be plastikinių maišelių, Inga yra pasisiuvusi daugkartinio naudojimo maišelių. Be jų į parduotuvę mergina kojos nekelia. Sako, tokius turėtų turėti kiekvienas apsipirkinėjantis.– Tinklaraštis – kodėl ir kam jis atsirado? Ką jame talpini, kuo daliniesi ir koks yra tinklaraščio turinio tikslas?
– Visada mėgau rašyti, bet neradau dominančios temos. Kai sužinojau apie minimalizmą, supratau, kad tai Lietuvoje mažai žinoma tema – atsirado puiki niša tinklaraščiui. Jis, kaip daugybė kitų, nėra ta vieta, kuri skatina pirkti daiktus, drastiškai keistis ar išsižadėti dabartinio gyvenimo būdo. Priešingai, aš noriu parodyti, kad patys iš savęs esame puikūs ir su savo, o ne kažkieno kito idėjomis galime daug ką nuveikti. Kitas svarbus aspektas – draugiškumas aplinkai gyvenant didmiestyje. Savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad norint gyventi atsakingai nebūtina būti keistuoliu ir kraustytis gyventi į vienkiemį.
– Ką galėtum patarti, pasakyti tiems, kurie aplinkos atžvilgiu norėtų elgtis atsakingiau, tačiau vis pritrūksta ryžto? Nuo kokių dalykų reikėtų pradėti, ką savo gyvenime pirmiausia turėtume keisti?
– Pats didžiausias ir nuoširdžiausias patarimas: jei jaučiate, kad jums neįdomu ir norite kažko naujo, greičiausiai nesusigaudote tarp to, ką jau turite. Žmonės dažnai daro klaidą, stengdamiesi tuštumą, nuobodulį užpildyti naujais daiktais. Šiais laikais galima įsigyti praktiškai viską, bet neribotos galimybės be vertybinio stuburo veda į aklavietę: galiu daryti ką tik noriu, pirkti ką tik noriu, internete galiu kurti kokį noriu savo įvaizdį. Tačiau ilgainiui kyla klausimas: kas iš to ir kas toliau? Aplinkosaugos idėjos tarsi grąžina į realybę ir primena žmogaus laikinumą. Kai supranti, kad esi laikinas, imi daug labiau vertinti kiekvieną patirtį ir savo laiką, o visokie materialūs momentiniai malonumai praranda žavesį. Kai imi suvokti, kad pasaulis nesisuka aplink tave ir neprivalo tavęs linksminti, imi kitaip vertinti žmones ir kitas gyvybės formas apskritai. Kasdienės pastangos neteršti gamtos, palikti kuo mažiau šiukšlių ir nereikalingų daiktų, neremti neatsakingų verslų kasdienybei suteikia prasmės – juk visi sąmoningi veiksmai prisideda prie labai svarbaus tikslo – išsaugoti pasaulį ateitiems kartoms. Jeigu turėčiau pasakyti penkis dalykus, nuo kurių reikėtų pradėti atsakingiau gyventi, jie būtų tokie:
1. Rūšiuoti šiukšles. Tai privaloma kiekvienam protingam ir atsakingam žmogui.
2. Atsisakyti plastikinių, vienkartinių indų, turėti savo gertuvę.
3. Kitomis akimis pažvelgti į plastikinius maišelius: ar tikrai viskam, ką perkate reikia maišelio? Medžiaginis pirkinių maišelis – būtinybė.
4. Įsisąmoninti, kad pirkimas nėra laisvalaikio leidimo būdas. Neikite pasivaikščioti į prekybos centrus.
5. Išsivalyti savo internetinę erdvę. Jei informacija verčia save nuvertinti arba nuolat primena, kad tau reikia keistis, jei nuolat stimuliuoja jūsų poreikius ir skatina norėti tai, ko neturite, tai yra destruktyvi informacija ir jos jums nereikia.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.