Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Gyventojų mylimi ir garbinami medžiai privalo būti saugūs aplinkai ir žmonėms

Vilkaviškyje gyvenantį Renaldą Žilinską mūsų krašte pažįsta ne tik gana daug jo gimtojo miesto gyventojų – kaimynai, mokyklos ir jaunystės draugai, bičiuliai, bet ir buvę kolegos, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, pasieniečiai ir Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai, ir, žinoma, ne savo noru su juo privalėję bendrauti, kaip sakoma, įvairaus plauko žmonės, kurie, švelniai tariant, nelinkę paisyti Lietuvoje galiojančių įstatymų normų.
Dar vieną, kasmet vis didėjantį Renaldo pažįstamų ratą sudaro profesionaliomis jo, kaip arboristo, paslaugomis naudojęsi krašto žmonės ir įvairių įmonių atstovai. Mat daugiau kaip 10 metų vidaus reikalų sistemoje tarnavęs, o paskui su Muitinės kriminalinės tarnyboje dirbusiais kolegomis su kontrabandininkais „kariavęs“ vilkaviškietis užsiima medžių ir krūmų genėjimu, kitaip tariant, dirba arboristu, o šiuo metu netgi vadovauja arboristikos principus ir arboristų teises ginančiai Lietuvos arboristų asociacijai (LAA).

R. Žilinskas neslepia, kad jam džiugu, jog daugeliui Lietuvos žmonių medžiai yra tarsi broliai, tačiau liūdna, kad nenorima priimti mokslininkų išvadomis pagrįstų naujovių.Kas yra arboristas?
Lotynų kalboje arbor yra medis. Taigi, arboristai yra aukštos kvalifikacijos medžių priežiūros specialistai, kurie ne tik praktiškai prižiūri medžius, bet ir diagnozuoja jų ligas, taip pat siekia medžiams bei krūmams sudaryti ilgo, sveiko ir saugaus gyvenimo sąlygas.
LAA nariai teigia, kad plačiąja prasme arboristika prasideda nuo darbų su kastuvu rankose, nuo sėklų brandinimo ir daiginimo. Nuo sėklos teisingai išauginti arba vegetatyviniu būdu padauginti sodinuką arboristams reiškia tolimesnį sėkmingą to augalo gyvenimą. Mat arboristikoje yra labai svarbu, koks ir kokioje aplinkoje medžio sodinukas ar netgi medis bus pasodintas, kaip jis bus prižiūrimas. Juolab kad arboristai dalyvauja kraštovaizdžio formavimo procesuose, projektuoja ir restauruoja esamus parkus, skverus ir želdynus.
Kitas dalykas, kad arboristams dažnai tenka tiesiog gelbėti medžius, kuriuos yra sužaloję kažkada nemokšiškai genėjimo darbus atlikę „specialistai“. Įvairioms klaidoms ištaisyti dažnai reikia ir daug laiko, ir daugybės pastangų, ir, žinoma, finansinių išteklių. Tačiau arboristai teigia, kad pradėjus medį ar kitą augalą tinkamai prižiūrėti, galima ne tik ištaisyti praeities priežiūros klaidas, bet ir prailginti medžio gyvenimą.
Dar vienas niuansas – arboristai medžius prižiūri ir geni tik su sertifikuotais įrenginiais. Tiesa, dėl to jų paslaugos yra brangesnės, tačiau tuo pačiu ir kokybiškesnės.
Kalbėdamas šiuo klausimu R. Žilinskas teigia, kad tinkamai arboristų prižiūrimi medžiai yra investicija į ateitį, nes arboristų tikslas – ne iškirsti medį, o jį prižiūrėti ir sutvarkyti taip, kad tas medis ar kitas augalas būtų saugus ir žmonėms, ir aplinkai. Deja, dar gana dažnai dėl nemokšiškos medžių priežiūros ar nepriežiūros tenka priimti drastiškus sprendimus ir tokius medžius iškirsti.

Daugeliui marijampoliečių prieš kelerius metus buvo sunku emociškai susitaikyti su tuo, kad kapitaliai tuomet rekonstruojamoje Vytauto gatvėje buvo išpjauti brandūs medžiai. Šiandien daugelis pripažįsta, kad rekonstruota ir naujais medžiais apsodinta gatvė labai graži ir puošia miestą.Norėjo išsivalyti sielą – atrado verslo gyslelę
R. Žilinskas, kalbinamas „Suvalkiečio“ apie įdomų profesinį posūkį nuo kovos su įstatymų pažeidėjais iki karstymosi po medžius ir jų šakų genėjimo, teigė, kad tapęs vidaus reikalų sistemos pensininku, jis pajuto poreikį pravėdinti galvą ir apvalyti sielą nuo purvo, kuris viduje, Renaldo teigimu, susikaupė, kai jam teko tirti įvairius nusikaltimus ir tarnybos reikalais bendrauti su vadinamaisiais užribio žmonėmis.
„Tiesiog, matyt, taip sutapo, kad tuo metu skaitant vieną laikraštį man į akis krito skelbimas, jog nereikalingai augmenijai po elektros oro linijomis genėti ir valyti reikia darbuotojų, – pasakojo Renaldas. – Susidomėjau, ir lipimas į medžius, jų šakų genėjimas mane užkabino. Juolab kad įlipęs į medį, gali su juo pasikalbėti ir pamiršti visus rūpesčius bei problemas. Būnant medyje ir galva, ir siela praskaidrėja. Jau mūsų protėviai žinojo, kad medžiai turi netgi gydomąją galią. Pavyzdžiui, stipriausi energetikai yra pušis ir akacija, o beržas ir liepa veikia raminančiai. Be to, iš liepos galima pasisemti moteriškos energijos. Tuo tarpu eglė ir drebulė yra medžiai – energetiniai vampyrai.“
R. Žilinskas pasakojo, kad ėmęsis naujos veiklos, jis netrukus ėmė svarstyti, jog medžių ir kitos augmenijos priežiūros, genėjimo darbai gali tapti niša savo verslui.
„Pradėjau domėtis medžių genėjimu, studijuoti prieinamą literatūrą, – pasakojo Renaldas. – Taip ir sužinojau, kad yra toks dalykas kaip arboristika, ir susiradau Arboristikos centrą. 2012-aisiais į jį atvyko Latvijos arboristai. Jie tokiems, kaip aš, surengė kursus ir juose suteikė arboristikos pradžiamokslio žinių. Aš toje srityje tada darbavausi įsigijęs verslo liudijimą. Dar po trejų metų, 2015-aisiais, įsteigiau uždarąją akcinę bendrovę „Arbovita ir Ko“. Šiuo metu joje, be manęs, dirba dar vienas specialistas.“

Kartais medžius išpjauti tenka dėl to, kad kažkada jie buvo netinkamai ir neprofesionaliai genimi ar visai neprižiūrimi.Svarbiausias kriterijus – profesionalumas
Šiandien profesionalios medžių ir krūmų priežiūros, jų genėjimo klausimais pakalbintas R. Žilinskas galėtų ištisas valandas kalbėti ir diskutuoti įvairiomis šios srities temomis. Viena bėda – kad dabar Renaldas yra labai užimtas ir kalboms bei diskusijoms tiesiog sunkiai randa laiko. Štai pastarosios savaitės R. Žilinsko darbų geografija: Skuodas, Šilutė, taip pat seminaras Birštone. Todėl, norėdama kai ką pasitikslinti, Renaldui skambinau gana vėlai vakare, nes tik tuo metu jis galėjo atsakyti į iškilusius klausimus.
„Žmonėms, kurie norėtų verstis medžių priežiūra, šiuo metu įgyti arboristo pažymėjimą nėra būtina, – sako Renaldas. – Jiems pakanka turėti aukštalipio ir pjūklininko pažymėjimus. Juolab kad ir, mano akimis žiūrint, beviltiškai pasenusiame Želdynų priežiūros įstatyme nėra įtvirtintos nuostatos, kad genėti ir prižiūrėti medžius privalo ir gali tik arboristai. Tačiau, mano nuomone, tie, kurie nori tokius darbus atlikti išties profesionaliai ir kokybiškai, turėtų tapti arboristais.“
Pats R. Žilinskas pasirinko būtent pastarąjį, nors ir sudėtingesnį, tačiau ir kur kas įdomesnį kelią. Dar 2013-ųjų vasarą Latvijoje veikiančioje Baltijos šalyse vienintelėje arboristų mokykloje Renaldas išlaikė profesijos egzaminą ir įgijo arboristo diplomą. Po to jis dalyvavo garsiausioje Latvijos medžių priežiūros įmonėje „Labi koki“ visą mėnesį trukusioje stažuotėje, vyko į įvairius seminarus. Dar po metų R. Žilinskas du mėnesius buvo Čekijoje vykusioje stažuotėje, kurios metu darbavosi senuose parkuose.
„Domiuosi naujovėmis, nuolat mokausi ir stengiuosi tobulėti“, – pakalbintas „Suvalkiečio“ teigė Renaldas. Šiuo metu Kauno miškų ūkio ir inžinerijos kolegijoje jis studijuoja miestų želdynų tvarkymą, nuolat skaito specialią literatūrą, kuri daugiausia anglų kalba.
Pernai vasarą R. Žilinskui buvo suteiktas visose Europos Sąjungos šalyse apie aukščiausią profesinę kvalifikaciją liudijantis ETW (Europien Tree Worker, lietuviškai Europos medžių darbuotojo, – aut. pastaba) sertifikatas. Beje, tokį sertifikatą tarp LAA priklausančių arboristų šiuo metu turi tik R. Žilinskas.

Gyventojus labiausiai liūdina ir piktina, kai miestų gatvėse ir parkuose pjaunami sveiki medžiai.Žmonės medžius myli, bet naujoves priima sunkiai
R. Žilinsko teigimu, Lietuvoje nėra priimto medžių genėjimo standarto ir mūsų šalyje dirbantys arboristai vadovaujasi Europos Sąjungos standartais.
„Nuo seno Lietuvoje mums buvo tiesiog įkalta į galvą, kad geriausias laikas medžiams genėti, jų vainikams formuoti, yra vėlyvas ruduo ir pavasaris, – teigė Renaldas. – Tačiau iš tiesų medis gyvybingiausias, stipriausias būna vasarą. Todėl dabar jau manoma, kad ir medžiams genėti geriausias laikas yra vasara. Tiesa, dėl įsisenėjusių nuostatų šiuo klausimu kai kurie žmonės, pamatę vasarą medžius geninčius specialistus, gali ir pirštu ties smilkiniu pasukioti. Tačiau, sakyčiau, kad tokios reakcijos baimintis nereikėtų, o tiesiog profesionaliai, vadovaujantis šiuolaikiniais mokslo pasiekimais atlikti savo darbą.“
R. Žilinskas neslepia, kad jį jaudina ir vis aštrėjanti konfrontacija tarp visuomenės ir medžius, skverus ir parkus prižiūrinčių specialistų. „Kol kas parengtų projektų viešinimas ir derinimas su visuomene yra labai formalus, – sako R. Žilinskas. – Gyventojai dažniausiai apie suplanuotus darbus ir parengtus projektus sužino tik prasidėjus realiems darbams, tai yra, kai projektai jau būna įsibėgėję. Todėl nenuostabu, kad yra žmonių, kurie piktinasi, skundžiasi ir panašiai, nes daugeliui iš jų iš tiesų skauda širdį dėl, pavyzdžiui, kertamų senų medžių. Kitas dalykas, kad tokia dėl prastos projektų užsakovų komunikacijos su visuomene susidarančia situacija gana dažnai linkę pasinaudoti žmonės iš šalies – nei ten gyvenantys, nei dėl to išgyvenantys. Jie „bangas kelia“ visai kitais tikslais – norėdami užsidirbti politinių dividendų. Kadangi 2019-aisiais Lietuvoje vyks net keleri rinkimai, manyčiau, kad šiais metais tokio pobūdžio skandalų tikrai nesumažės.“
Pats R. Žilinskas yra įtrauktas ir šiuo metu dalyvauja prie Aplinkos ministerijos dirbančioje darbo grupėje, kuri rengia pasiūlymus jau minėtam, anot Renaldo, beviltiškai pasenusiam Želdynų priežiūros įstatymui atnaujinti.
Parengė Birutė MONTVILIENĖ
Nuotraukos Ričardo PASILIAUSKO

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.