Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Ilja Laursas: viena iš aplinkosaugos priemonių – elektroninė valdžia

Kaip galėtume geriau kontroliuoti žmonijos veiklos poveikį klimato kaitai, gyventi švariau? Žinomas investuotojas, verslininkas Ilja LAURSAS sako, kad tokiose didelėse bendruomenėse, kuriose gyvename, vertybės nebeveikia, o politinį susitarimą padėtų pasiekti naujosios technologijos. Savo investicijas į dalijimosi ekonomikos projektus jis irgi vertina kaip netiesioginį indėlį į atliekų kultūrą.

Investuotojas, verslininkas Ilja LAURSAS– Verslo reikalais nemažai keliaujate po pasaulį. Kokių minčių sukelia įvairių kultūrų atliekų tvarkymo ar netvarkymo pavyzdžiai?
– Tai, kaip žmonės tvarkosi su savo atliekomis, labai stipriai susiję su kultūra bendrai. Vienaip gali pasijusti Izraelyje, kur žmonės viską meta ant žemės, ir visiškai kitaip jautiesi Šveicarijoje, kur viskas sutvarkyta, vos ne milimetrų tikslumu išmatuota.
Kultūriškai kurioje nors šalyje susiformavęs požiūris į šiukšles labai stipriai paveikia kelionės kokybę. Ten, kur švaru, jautiesi jaukiai. Sociologai sako, kad šiauriečiai linkę labiau laikytis švaros, nei pietiečiai, tai siejama ir su istoriniais momentais – maro ir kitų ligų proveržiais: kas neturėjo švaros instinkto, iki mūsų laikų neišgyveno. Dabar netgi sakoma, kad dabartinis šiaurietis, europietis turi švaros geną, kad jis to nori fiziškai, ir, atvirkščiai, esą pietiečiai to neturi.
Klimatas irgi turi reikšmės, mat į kai kuriuos higienos dalykus pietietis gali žiūrėti atlaidžiai: pietų šalyse nėra gripo, nėra peršalimo ir kitokių užkrečiamųjų ligų, o šiaurietis negali sau leisti nesiplauti rankų ar atsainiai žiūrėti į nešvarą, kitaip jis susirgs, o jei tai nutikdavo prieš šimtą metų – ir pavasario nesulauksi. Šiuo požiūriu yra daug teorijų, tačiau tai galima pamatyti ir pajusti keliaujant.
Vienu metu man labai didelį įspūdį padarė, kaip užtikrinama švara Amerikoje. Esu nufotografavęs pakelės skydą, kuriame perspėjama, kad už šiukšlinimą – 1000 dolerių bauda. Cigaretę išmetei pro langą – 1000 dolerių bauda.
Tai labai paprasta priemonė – ir keliai švarūs. Singapūre, pavyzdžiui, neparduodama kramtomoji guma – jos tenai nenupirksi niekur, o paraleliai vykdomas švietimas. Singapūras europiečio akimis, žinoma, yra kitas pavyzdys apie perteklines bausmes, kur baudžiama už bet kokį nusižengimą, taip pat ir šiukšlinimą, bet tai gali labai teigiamai paveikti sąžiningesnę žmonių elgseną, paskatinti žmones gyventi švariau, suformuoti gerus įpročius.
– Elektronikos atliekos – sparčiausiai auganti atliekų dalis visame pasaulyje. Deja, daugelyje šalių šių atliekų tvarkymas vis dar kelia problemų, o pasaulyje perdirbama tik penktadalis elektronikos atliekų. ES pagal visus reikalavimus sutvarkoma tik 35 proc. elektronikos atliekų. Kaip ši padėtis atrodo jūsų, verslininko, akimis?
– Valstybė su verslu privalo šnekėti ekonomikos kalba, nes verslas nėra žmogus – verslas yra racionalus. Instrumentai čia labai aiškūs – nuo taršos kvotų iki baudų už įstatymų nepaisymą. Yra visas spektras veiksmų, kurie dera šnekant su verslais.
Pastaruoju metu pastebimas ir verslų polinkis tapti daugiau negu verslais. Šiandien darbuotojai dažnai pasirenka darbdavį ne vien pagal ekonominius parametrus, atlyginimo dydį, bet ir pagal deklaruojamas ir, kas svarbiau, įgyvendinamas vertybes – nuo moterų teisių užtik-rinimo iki ekologiškų produktų ir žaliavų naudojimo. Per tai irgi galima paveikti verslus, nors, kaip jau minėta, verslai labiausiai linkę remtis racionalumu ir sverti ekonomikos svertais. Be abejo, deklaruojamos valstybės vertybės, tautos vertybės yra tikrai ne paskutinėje vietoje, tiktai jų formavimasis yra itin lėtas procesas. Tik retais kartais gali pasiekti daug greitesnį rezultatą.
– Esate žinomas kaip investuotojas, dirbantis su startuoliais. Ar tarp šių startuolių yra susijusių su atliekų verslu?
– Tiesiogiai reikalų su atliekų verslu nesu turėjęs, tačiau netiesiogiai, per dalijimosi ekonomiką – taip. Visus dalijimosi ekonomikos verslus vertinčiau kaip netiesiogiai susijusius su šiukšlėmis. Tokie projektai kaip „Dalinuosi.lt“ yra apie daiktų naudojimą – užuot po kurio laiko daiktus, kurie buvo labai nedaug naudojami, išmesti į šiukšlių dėžę, jie yra naudojami iki kol praktiškai susidėvi fiziškai.
Mano požiūriu, iš principo žmonės gamina daiktų perteklių. Esu girdėjęs, kad iš gaminamų rūbų 70 proc., nepraėjus nė metams, atsiduria šiukšlių dėžėje vien todėl, kad žmonės jų nebenori dėvėti, nes norisi kito. Panašiai nutinka ir su kitais daiktais. Jei pabandytume suskaičiuoti, kiek naudojame, pavyzdžiui, „Xbox“ žaidimų priedą, nustebtume, kad šio daikto našumas tesiekia 2 proc. ar net mažiau. Jeigu oro bendrovė, nusipirkusi lėktuvą, išnaudotų jį mažiau nei 90 proc. laiko, tai ji netrukus bankrutuotų. Buitiniu lygmeniu tai darome kasdien: mes turime daug daiktų, kurių apskritai nenaudojame. O štai dalijimosi ekonomikos startuoliai suteikia galimybę tą patį daiktų kiekį naudoti daug plačiau ir taip netiesiogiai prisideda prie atliekų mažinimo.
– Ekologiniai judėjimai pasaulyje, įskaitant ir moksleivės Gretos Thunberg akcijas, kaip jie atrodo Jūsų akimis?
– Yra daug būdų, kaip kovoti. Vis dėlto kritikuoti yra tūkstantį kartų lengviau, negu kažką realiai daryti ir taisyti. Kritikuoti, kaltinti, protestuoti – tokia pozicija, kaip instrumentas, man atrodo nebrandus. Kai kalba pakrypsta į kritiką, man įsijungia raudona lemputė: nesu linkęs kritikuoti ar palaikyti kritikuojančius. Kritikuoti man atrodo nebrandu – geriau ką nors nuveikti, kurti, prisidėti prie dirbančių ir kuriančių. Net ir keisti įstatymus, didinti baudas už užterštumą būtų naudingiau ir kūrybiškiau, nei vien tik kritikuoti.
– Esate kalbėjęs, kad ateityje valdžia bus elektroninė. Galbūt turite viziją, kaip elektronika galėtų paskatinti atsakingą elektronikos ir kitokių atliekų tvarkymą?
– Elektroninė valdžia suteiktų daugiau galimybių jau esamoms politinėms priemonėms, jas papildytų. Ir tai nėra vien ateities priemonės, jos kai kuriose šalyse ir miestuose taikomos jau dabar. Pavyzdžiui, 80 proc. Londono teritorijos yra stebima čia sumontuotomis vaizdo kameromis. Galime teigti, kad visas miestas yra matomas. Dirbtinis intelektas šiandien yra pajėgus išskirti atskirą žmogų kameros užfiksuotame vaizde, interpretuoti jo veiksmą, kai jis eina degant raudonai šviesai ar kai ne ten, kur reikia, numeta šiukšlę arba nuorūką. Tai suteikia galimybę analizuoti milijono žmonių elgesį – anksčiau tai nebuvo iš principo įmanoma.
Pastaruoju metu kalbama, kad globalizacijos amžiuje vienas iš veiksmingų instrumentų yra koncepcija „Rule of law“ (Įstatymo taisyklė – red. past.). Vertybinį pagrindą išlaikyti gali tik įstatymais nustatyta tvarka. Mažos bendruomenės savo gyvenimą galėjo grįsti vien vertybėmis, nebūtina buvo turėti griežtus įstatymus, nereikėjo šviesoforų, priežiūros ir viso kito: žmonės vienas kitą gerai pažinojo, o jų elgsena rėmėsi vertybėmis.
Tuo tarpu didelėse bendruomenėse vertybės nustoja veikti – ir kuo didesnės bendruomenės, tuo mažiau veikia vertybės. Niujorke gyvendamas nepažįstu kaimynų: koks man skirtumas – pastebės ar nepastebės, kaip elgiuosi. Didelėse žmonių bendruomenėse lieka vienintelis instrumentas, kuris gali leisti taikyti vertybes, užtikrinti, kad jų bus paisoma, tai yra įstatymas, arba „rule of law“. Geras pavyzdys, kai suvaldžius nevaržomas grafičių (graffiti) apraiškas, tai turėjo įtakos visai kriminogeninei situacijai – nusikaltimų lygis sumažėjo 30 proc. Tai nutiko vien dėl to, kad buvo panaudotas prievartos mechanizmas: buvo nurodyta, kad mūsų mieste nebus grafičių. Jei neišvengiamai pastebimi mažiausi nuokrypiai ir į juos reaguojama – į grafičius ar cigaretę, išmestą pro langą, pasiekiama daugiau tvarkos ir kitose srityse, nes šiandien – cigaretė, rytoj – grafitis, o poryt – ir nužudymas. Atsakomybės neišvengiamumas labai padeda didelėje visuomenėje, ypač didmiesčiuose. Technologijos jau artėja prie tokio lygio, kai bus galima analizuoti 10 milijonų žmonių elgesį. Pavyzdžiui, Londone jau šiandien galima, atpažinus pagal veidą, pirmą kartą nusiųsti tiesiog įspėjimą, antrą kartą – skirti mažą baudą, trečią kartą – didelę baudą. Tai derėtų vertinti ne kaip kontrolės priemonę, o kaip priemonę įgyvendinti politinį susitarimą. Jei esame susitarę, kad nešiukšliname, tai tada ir nepykstame, kad kiek-vieną kartą, kai šiukšlinu, mane ir nubaudžia. Panašių technologijų taikymas aplinkosaugos segmente, mano galva, ženkliai prisidėtų prie aplinkosaugos tikslų ir visuomenės susitarimo šioje srityje.
Parengta kartu su Elektronikos platintojų asociacija

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.