Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Išsilavinusiam jaunimui atvirumas pasauliui – didelis privalumas

Apie emigraciją ar laikiną gyvenimą, mokymąsi, karjerą užsienio šalyse savo patirtimi dalijasi jaunimas. Ar pokalbio dalyvės – emigrantės? Oficialiai emigrantais laikomi asmenys, daugiau nei vienerius metus gyvenantys užsienyje. Tačiau tai – labiau ribas apibrėžianti etiketė. Dažnai jauni žmonės savo buvimą užsienio šalyse vertina kaip patirties įgijimą. Galbūt tai pritaikys vėliau savo šalyje, o gal ir ne, bet būdami lietuviais ir prisidėdami prie pasaulio pažangos bet kurioje šalyje vis tiek įneš indėlį ir į Lietuvą.

Gyvenimas užsienyje patrauklus galimybėmis, laisve, o įgyta patirtis vėliau gali praversti ir savo šaliai
„Jaučiuosi auganti visomis prasmėmis“, – sako Eglė Kryžanauskaitė. Per savo gyvenimo ir studijų bei darbo metus užsienio šalyse ji sukaupė daug profesinių žinių, sutiko begalę įdomių žmonių, patobulino anglų kalbą.Iš Marijampolės kilusi Eglė Kryžanauskaitė jau ne vienerius metus ir dirba, ir studijuoja užsienyje. Nepaisant to, prisipažįsta netaikanti sau termino „emigrantė“. „Nemėgstu savęs vadinti emigrante, netgi laikina. Manau, kad bet koks etikečių lipdymas tik dar labiau sustiprina šio termino demonizavimą ir neigiamą konotaciją.“
– Esu studentė, studijuojanti užsienyje, Nyderlanduose, – pasakoja Eglė. – Dabar, vasarą, dirbu Amerikoje pagal „Work and Travel“ („Dirbu ir keliauju“) programą (jau trečią kartą). Prieš tai gyvenau ir dirbau Vokietijoje, Frankfurte prie Maino, JAV, Niujorke, studijavau Italijoje, Romoje.
Paklausta apie sprendimo semtis patirties užsienyje priežastis, pašnekovė sako, kad tai – tiesiog puiki galimybė įgyti patirties, žinių, pažinti gyvenimą. „Pirmą kartą išvykau pagal studijų mainų programą „Erasmus“ antrame kurse, sekdama kitų pavyzdžiu ir vedama troškimo patirti kažką naujo, išbandyti save kitoje aplinkoje, – prisimena E. Kryžanauskaitė. – Nuo to laiko nenustoju keliauti ir gyventi užsienyje. Po bakalauro studijų atlikau praktiką ir dirbau Frankfurte, Vokietijoje, tuomet nusprendžiau pradėti magistro studijas. Gavusi pasiūlymą studijuoti užsienyje, galimybę toliau mokytis Lietuvoje atmečiau. Prioritetas buvo aukštus reitingus užimantis užsienio universitetas. Sprendimas mokytis ir dirbti užsienyje, mano manymu, labai pateisino viltis. Per šiuos metus sutikau begalę įdomių žmonių, turiu draugų visame pasaulyje, patobulėjo mano anglų kalba, taip pat sukaupiau daugiau žinių profesinėje srityje. Jaučiuosi auganti visomis prasmėmis. Gyvenimas užsienyje patrauklus galimybėmis, laisve, esu nuolat apsupta skirtingų kultūrų, žmonių. Užsienyje jaučiu mažiau spaudimo dėl savo sprendimų ar gyvenimo planų. Lietuvoje, manau, žmonės per daug skuba gyventi. Užsienyje viskas laisviau, liberaliau, galima turėti įvairius gyvenimo scenarijus ar juos keisti, nėra vieno teisingo gyvenimo modelio“.
Ateityje E. Kryžanauskaitė sako neatmetanti galimybės grįžti į Lietuvą.
Emigracijos procesas, jos manymu, žvelgiant išvykusiųjų akimis, turi ir teigiamą, ir neigiamą aspektus. Tai – gana daug emocinio streso sukeliantis procesas, neleng-vas būna adaptacijos periodas. Visuomet esi lyg iškarpa, priklijuota prie paveikslo, visuomet esi užsienietis. Kita vertus, šiais globalizacijos ir masinės migracijos laikais viename mieste ar kaimynystėje sugyvena begalės skirtingų kultūrų. Iš to galima pasisemti teigiamos patirties.
Galimybės mokytis, įgyti darbo, karjeros patirties užsienyje, pašnekovės įsitikinimu – vienareikšmiškai naudingos. Patirtis ir žinios, gyvenimiškos, ir profesinės, anksčiau ar vėliau pasitarnaus tėvynės labui.

Medikai Vokietijoje gerbiami, geros sąlygos tobulėti
Aistė Mockutė medikės karjeros Vokietijoje siekė kryptingai. Dabar džiaugiasi mėgstama veikla, geromis darbo sąlygomis ir galimybėmis tobulėti.Buvusi marijampolietė Aistė Mockutė Lietuvoje baigė medicinos studijas. Tačiau šiuo metu savo karjerą ir šeimą kuria Vokietijoje.
A. Mockutė 2009 metais baigė Rygiškių Jono gimnaziją, tais pačiais metais įstojo studijuoti medicinos. Iškart po šešerius metus trukusių studijų išvyko dirbti ir gyventi į Vokietiją. Dirba gydytoja rezidente Eizenacho miesto ligoninėje. Jos sritis – radiologija. Tiesa, su vyru Rudolfu dabar yra susilaukę mažylio, tad pastaruoju metu daugiau atsidavusi šeimai.
Sprendimą išvykti dirbti į Vokietiją lėmė penktame kurse Liubeko miesto ligoninėje atlikta praktika. Nutarė sąmoningai siekti karjeros šioje šalyje. Kitais metais A. Mockutė išvyko į Berlyną, kur vienoje iš ligoninių atliko internatūrą. Tuo metu sako stengusis pasisemti kuo daugiau praktikos iš skirtingų medicinos sričių, kad galėtų apsispręsti dėl ateities. Pradėjo domėtis radiologija, bendrauti su šios srities specialistais. Keletą savaičių praleido radiologijos skyriuje stebėdama kasdieninį specialistų darbą, mokėsi vertinti rentgeno nuotraukas. Tuomet tikina supratusi, kad savo ateitį nori skirti būtent šiai sričiai.
Po diplomo atsiėmimo Vilniuje, jau kitą savaitę A. Mockutė išvyko į Vokietiją atlikti praktikos vienoje iš Frankfurto ligoninių radiologijos skyriuje. Po to – jau ieškoti nuolatinio darbo.
Kas lėmė apsisprendimą kryptingai siekti karjeros Vokietijoje? Jau pirmosios praktikos metu A. Mockutė sako supratusi, kad tai jai labai tinkamas kelias. Patiko darbo sąlygos, kolegų geranoriškumas, žmonių mentalitetas, teigiamas požiūris į medikus. „Jau pirmais studijų metais rimtai svarsčiau, kokios perspektyvos manęs laukia pabaigus mediciną Lietuvoje, – pasakoja jauna moteris. – Pastebėjau, jog nemokamų vietų į rezidentūros programą populiariose specializacijose Vilniuje yra vos viena ar keletas, daugumai būsimų gydytojų tenka rinktis ne jų išsvajotąsias specialybes, tačiau tas, kuriose yra laisvų vietų. Mintis, kad galbūt reikėtų dirbti ne savo norimą darbą, buvo pagrindinis motyvas išvykti. Jaunatviškas noras keliauti, pažinti kitas šalis ir kultūras pridėjo dar daugiau motyvacijos. Pirmą kartą išvykti į svetimą šalį vienai buvo nedrąsu, tačiau po sėkmingų praktikų nebeliko jokių dvejonių“.
Vokietija, pasak A. Mockutės, labiausiai jaunus medikus traukianti šalis. Gydytojų čia nepakanka, tad užsieniečiai medikai laukiami. Tiesa, norintiems dirbti Vokietijos medicinos sistemoje tenka pasistengti: privalu gauti vokišką gydytojo licenciją, įgyti kalbos sertifikatą. Vokiečių kalbos A. Mockutė mokytis pradėjau būdama trečiame kurse, tad po keleto metų intensyvių kursų sėk-mingai išlaikyti kalbos egzaminą nebuvo sunku.
Darbo sąlygos Vokietijoje patenkina daugumos lūkesčius – patogus darbo laikas, viliojantis atlyginimas, nuolatinis karjeros tobulinimas stažuotėse, ilgos metinės atostogos. O labiausiai žavintis dalykas yra tai, jog gydytojas čia yra gerbiamas ir vertinamas.
Darbo aplinka maloni, veiklos paskirstymas gerai organizuotas. Vadovai – supratingi ir kolegiški.
Lietuva, pašnekovės pastebėjimu, neatsilieka nuo Vokietijos pažangos prasme. Kaip ir Vokietijoje, čia atliekami visi šiuolaikiniai diagnostiniai tyrimai, ir Lietuvos, ir Vokietijos radiologijos centruose magnetinio rezonanso tomografijos tyrimai atliekami galingais aukštos skiriamosios gebos magnetinio rezonanso tomografais.
Tačiau požiūris į specialistus, darbo organizavimas skiriasi. Atlyginimų skirtumas taip pat nemažas. „Čia visiškai nebūtina užsikrauti sau didžiulio darbo krūvio, kaip kad daro dauguma mano amžiaus kolegų Lietuvoje. Kad galėtų uždirbti ir kokybiškai gyventi, jiems tenka plėšytis ne už vieną etatą. Aš galėjau leisti sau tobulėti pasirinktoje srityje ir kartu rašyti daktaro disertaciją. Laisvo laiko užtenka, dirbti savaitgaliais tenka vos kartą per du mėnesius“, – pasakojo pašnekovė.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.