Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Ištikimybė tradicinei žiniasklaidai sukuria skaitmeninę atskirtį

Marijampolės krašto gyventojų atsakymai rodo, kad senjorai informaciją ir naujienas stengiasi gauti naudodamiesi įvairiais žiniasklaidos kanalais. Tačiau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektoriaus Kęstučio Petrauskio teigimu, taip elgiasi mažuma senjorų. Iš tiesų daugumos vyresniųjų žiniasklaidos vartojimo įpročiai pasižymi dažnu televizijos žiūrėjimu. Šis žiniasklaidos kanalas yra geras ir patrauklus, nes jo techninės galimybės leidžia pamatyti vaizdus iš tolimiausių pasaulio kampų. Tačiau, kas per daug – tas nesveika. Specialistas sako, kad pernelyg ilgai sėdint prie TV ekranų galima pradėti suvokti neteisingą pasaulio vaizdą, todėl žinias reikėtų sužinoti ir skaitant laikraščius, ir naudojantis naujosiomis skaitmeninėmis medijomis.

 

K. Petrauskis pastebi, kad viena iš žiniasklaidos vartojimų ydų, kurią galima priskirti senjorams, yra žiniasklaidos „romantizavimas“ – nelabai kritiškas jos vertinimas.– Kaip galėtumėte apibūdinti pagyvenusių žmonių žiniasklaidos vartojimo įpročius?
– Pradėkime nuo to, kad žinia­sklaidą mes vartojame nuo lopšio iki pat paskutinių savo gyvenimo akimirkų. Palyginkime: mokykloje mokomės dvylika metų. Universitete dar ketverius ar šešerius metus. O žiniasklaidos, medijų vartotojai esame visą gyvenimą. Vadinasi, reikia mokėti elgtis, suprasti kaip veikia žiniasklaida.
Pirmiausia būtina pabrėžti, kad Lietuvos senjorai išsiskiria tuo, kad mažai arba beveik nesinaudoja naujomis žiniasklaidos priemonėmis. Tai yra nenaršo internete, neseka socialinių medijų. Čia ryškiausiai matyti ta vadinamoji skaitmeninė atskirtis. Ji suprantama ir pateisinama: vyresnės kartos žmonės užaugo, subrendo, tapo senjorais be šių žiniasklaidos priemonių, todėl neišmoko jomis naudotis, o dabar mano, jog jau per vėlu.
Antra savybė būdinga senjorams yra žiniasklaidos „romantizavimas“, t. y. nelabai kritiškas vertinimas. Šio reiškinio priežastys yra istorinės, ateinančios nuo knygnešių laikų, sovietinės priespaudos. Susikūrus nepriklausomai ir laisvai žiniasklaidai imta labai pasitikėti parašytu ar pasakytu žodžiu. Deja, žiniasklaidos priemonių yra labai įvairių ir jas reiktų vertinti kritiškai.
Na ir trečia, vyresnių kartų Lietuvos gyventojai daugiausia žiūri televiziją, nes tai patraukliausia, labiausiai prieinama žiniasklaidos priemonė. Bet tuo pat metu mažiau yra skaitoma, naudojama kitų žiniasklaidos priemonių (jau nekalbant apie tai, kad labai mažai žmonių moka vakarų kalbų, reiškia, neskaito anglų, vokiečių, ar prancūzų žiniasklaidos). Vadinasi, nebėra su kuo palyginti, įgauti kitokių žinių. Tuo pačiu televizija daro didžiausią įtaką.
– Už ką pagirtumėte jaunus žiniasklaidos vartotojus, o už ką – pagyvenusius. Ir priešingai – kurių ir kokius įpročius būtų galima supeikti?
– Ir pagyvenusiųjų karta, ir jaunimas turi savų bėdų. Kaip minėta, pagyvenę žmonės daugiausia žiūri televiziją. Pastaroji yra puiki žinia­sklaidos priemonė. Ji suteikia mums ir informacijos, ir praplečia akiratį. Mes matome vaizdus iš viso pasaulio, televizijos pagalba galime nukeliauti ten, kur realiame gyvenime tikriausiai niekuomet nenuvyksime. Televizija suteikia mums ir daug pramogos: nuo filmų iki koncertų, varžytuvių, humoro laidų.
Tačiau nuolatinis, nekritiškas žiūrėjimas sukelia taip vadinamą „kultivacijos“ efektą – formuoja iškreiptą įsivaizdavimą, kad realus gyvenimas yra toks, kokį rodo televizija.
Pateiksiu štai tokį labai ryškų pavyzdį. Pagyvenę žmonės labai mėgsta pamokyti vaikus ar anūkus, kad pastarieji, gink Dieve, neitų vakare iš namų: „Pažiūrėkit kas darosi, kiek nusikaltimų!“ Tokį įsivaizdavimą apie didžiulį nusikalstamumą sukelia besaikis kriminalinių laidų žiūrėjimas.
Kita vertus, jaunimas labai dažnai gyvena taip vadinamame „socialinių tinklų burbule“, t. y. daugiausia informacijos gauna, ja dalinasi tik „Facebook‘e“ arba „Instagram‘e“. Deja, bet neretai tą informaciją vartoja taip pat nekritiškai. Pastaruoju metu kilo daug skandalų, paaiškėjus kaip buvo mėginama manipuliuoti, apgaudinėti rinkėjus Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje. Tai darė Rusija. Juk tereikia labai nedaug: paskelbti iškreiptą informaciją, manipuliuoti nuotraukomis ir taip sukelti neigiamas emocijas. O kai nėra paskaitoma, pamatoma kitokia informacija, kai nėra palyginama, pagalvojama, manipuliacijos tampa įsivaizduojama tiesa.
Pagyvenusių žmonių mėgstamiausias ir dažniausiai naudojamas žiniasklaidos kanalas – televizija.– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria pagyvenę žinia­sklaidos ir medijų vartotojai? Į ką jiems reikėtų atkreipti dėmesį vartojant žiniasklaidos turinį?
– Pirma, reiktų išlaikyti šaltą protą, arba, kaip sakome, „turėti savo galvą ant pečių“. Reiktų kritiškai vertinti tai, ką praneša žiniasklaida. Būtina naudoti įvairias žiniasklaidos priemones. Tada galima palyginti jų pranešimus ir, pasitelkus savo žinias, patirtį, nuspręsti ar tikrai informacija yra patikima.
Pateiksiu tokį pavyzdį. Didžiajai Britanijai rengiantis išstoti iš Europos Sąjungos iškilo šimtų tūkstančių mūsų tautiečių, ten gyvenančių, likimo klausimas. Lietuvos valdžia puolė girtis, kad laukia emigrantų, suteiks būsto lengvatas, darbo vietas, nes valdžios dėka Lietuvos ekonomika klesti. Kad išgyvename ekonominį pakilimą, tai yra faktas. Bet ar tai valdžios, ar verslo, daugiau gaminančio, daugiau eksportuojančio, daugiau sukuriančio darbo vietų ir mokančio didesnius atlyginimus, nuopelnas? Ar valdžios nuopelnas yra didėjančios pensijos, ar nuopelnas visų mokesčių mokėtojų, kurie sunešė didesnį pyragą, ir kurį valdžiai tereikia padalyti?
– Ar žiniasklaidos turinys, žiniasklaidos kanalai yra ir ar gali būti segmentuojami pagal amžių? Jei taip, kurie kanalai gali būti priskiriami senjorams ir kurie jaunimui?
– Žiniasklaidos priemonės stengiasi surasti savo skaitytoją, klausytoją, žiūrovą. Štai pažiūrėkime: žurnalai „Moteris“, „Laima“ yra skirti aktyvioms, dirbančioms, siekiančioms karjeros aukštumų ir auginančioms vaikus moterims. Leidiniai apie sportą, medžioklę ar žvejybą, automobilius orientuojasi daugiausia į vyrišką auditoriją. Na, o didžiausias savaitraštis Lietuvoje „Savaitė“ pritraukia labiau vyresnius skaitytojus, nes jame, be apžvalginių straipsnių, yra išsamios televizijų programos (jau minėjau, kas daug žiūri televiziją).
Tačiau išskirtinai senjorams žiniasklaidos priemonių Lietuvoje nėra ir greičiausiai nebus. Kodėl? Tai lemia ekonomika. Didžioji žiniasklaidos priemonių pajamų dalis yra gaunama iš reklamos. Reklamos užsakovai siekia, kad jų paslaugos, prekės būtų kuo labiau perkamos, vartojamos. Todėl jiems svarbiausia tikslinė grupė yra 18–49 metų gyventojai. Kodėl? Tai yra aktyviausia žmonių grupė: jie pradeda dirbti ir uždirbti, kuria šeimas, statosi būstus, augina vaikus, ieško geresnio poilsio po sunkaus darbo. Jiems reikia visko: rūbų, automobilio, baldų, kelionių.
Todėl siekdamos išgyventi, suteikti kuo geresnę paslaugą reklamos užsakovams, žiniasklaidos priemonės taip pat stengiasi pritraukti savo turiniu šią aktyviausią visuomenės dalį. Lietuvoje buvo mėginimų leisti žurnalus vyresniems žmonėms, bet jie užsidarė, nes, be reklamuojančių vaistus, daugiau neatsirado reklamos užsakovų.
Tradicinės žiniasklaidos priemonės yra kokybiškos ir patikimos, tačiau jų nepakanka, norint teisingai suvokti informaciją. Svarbu skaityti ir internetinius naujienų tinklalapius, užsienio žiniasklaidą. Stokodami gebėjimų naudotis naujosiomis medijomis, senjorai patiria vis didesnę skaitmeninę atskirtį.– Kokios prognozės ateičiai? Ar išliks ryškūs skirtumai tarp pagyvenusių, jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių žiniasklaidos vartojimo įpročių?
– Prisiminkime ir pasimokykime išminties iš Šventojo Rašto. Kai Mozė išvedė žydų tautą iš Egipto vergovės, jis 40 metų klaidžiojo dykumoje ir tik po to žydus atvedė į Pažadėtąją žemę, Palestiną. Tie keturi dešimtmečiai reiškia dvi naujas kartas. Kitaip sakant, į Palestiną įžengė jau vergovės, nelaisvės ir priespaudos neregėję žmonės. Laisvi, kitaip mąstantys, kitokį pasaulį regėję, kitokios patirties turintys žmonės.
Mano jau minėti žiniasklaidos vartojimo įpročiai taip pat negali staiga pasikeisti. Tačiau mes galime mokyti žmones, suteikti naujų įgūdžių. Tam reikia šviestis, pasistengti įgauti naujų žinių (nebūtina klaidžioti po dykumą).
Ilgą laiką Lietuvoje nebuvo kreipiamas dėmesys į medijų vartojimo raštingumą. Bet pastaruoju metu vis labiau suprantama, kad tai, kaip reikia vartoti žiniasklaidos priemones, kad galėtumėme skirti kur yra tiesa, o kur manipuliacijos, reikia mokytis. Ir tai yra labai svarbu, nes, kaip minėjome, palyginus su mokyklos ar universiteto suolu, su žiniasklaida mes praleidžiame žymiai daugiau laiko – visą gyvenimą. Šiuo „Suvalkiečio“ straipsniu juk taip pat siekiam suteikti kitokių žinių ir įgūdžių, ugdyti kritišką požiūrį ir vertinimą.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.