Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Kaip apsispręsti: gerti ar negerti?

Šiandien priklausomybes turintiems žmonėms pagalbos yra daug ir įvairios. Padėti stengiasi priklausomybių centrai, anoniminių alkoholikų grupės, bendruomeniniai namai, visuomenės sveikatos biurai. Kalbamės su internetinės svetainės „Ne-gerk.com“, gyvuojančios šešiolika metų, įkūrėja Vida JUODVALKIENE.

„Alkoholis žlugdo žmonių gyvenimus“,  – teigia V. Juodvalkienė.– Kaip ir kodėl kilo idėja sukurti svetainę „Ne-gerk.com“?
– Jau ankstyvoje jaunystėje pradėjau laidoti artimus žmones. Man pasisekė, nes anksti suvokiau, kad tų mirčių priežastis yra besaikis alkoholio vartojimas. Mačiau žlungančius talentus, nes mokiausi režisūros profesijos, buvau tarp menininkų, kurie labai neatsparūs gyvenimo išbandymams ir pernelyg dažnai problemas (ir džiaugsmus) sutinka su taurele. Ir nepastebi laiku, kad neužtenka vienos taurelės, o laikui bėgant ir keleto butelių mažai.
Mane labai domino, kodėl taip vyksta, kas atsitinka, kad geriantis žmogus taip keičiasi, degraduoja ir baigia savo gyvenimą dažnai labai tragiškai. Ieškojau informacijos, apie 2000 metus jos buvo labai mažai. Tada alkoholizmas buvo dar ne liga, o didelė gėda.
Kai atsidariau savo įmonę, kurios veikla buvo interneto svetainių kūrimas, supratau, kad turiu galimybę apie tai kalbėti, sukurti vietą kenčiantiems nuo alkoholizmo ir taip jiems padėti. Kiekvienas žmogus turi pats apsispręsti, kaip jis gyvens, gers ar negers. Štai dėl to svetainės pavadinimas per brūkšnelį: ne-gerk.com. Tinklapyje mes nieko nemokome, tik dalijamės karčia patirtimi, o jau kiekvienas pats turi nuspręsti: gerk-negerk.
– Kiek metų svetainė jau gyvuoja, kiek turite sekėjų?
– Rudenį bus 16 metų. Sunku pasakyti, kiek mūsų tinklapį atsidaro ir skaito. Seniai tikrinau Analytics statistiką. Tačiau geriausias rodiklis yra užsiregistravusių vartotojų skaičius. Tai šiuo metu mes turime 310 naujų ir 720 senų dalyvių. Naujų, dėl to, kad dabar veikiantis forumas yra jau trečiasis. Tad šis tūkstantis vartotojų yra nuolatiniai mūsų svetainės sekėjai, tiesiogiai susiję su alkoholizmo problema. Nebūtinai alkoholikai, dalis yra alkoholikų šeimų nariai. Forume jie dalijasi savo bėdomis, patirtimi, viltimi ir mokosi vienas iš kito gyventi su savo ar artimo žmogaus liga.
– Ar tai daugiau Vilniaus, Kauno gyventojai, ar visos Lietuvos?
– Visos Lietuvos ir ne tik. Prisijungia daug lietuvių iš užsienio: Londono, Švedijos, Norvegijos ir t. t. Juk emigravę lietuviai neatsikrato priklausomybės, ir kai jiems ten labai negera, jie ieško pagalbos internete, tokiu būdu atranda
ne-gerk.com.
– Kodėl žmonės ieško šios svetainės?
– Žmonės ieško, kaip spręsti problemą, ieško informacijos. Suvedę į google, pvz., alkoholizmas, gėrimas ir kitus raktinius žodžius, jie atranda mūsų svetainę, forumą. Kad yra tokia svetainė, eina reklama ir „iš lūpų į lūpas“. Aš pati labai nustebau, kai sužinojau, kad net Vilniaus Minesotos programoje esantiems pacientams, kartu su kita informacija, yra pasiūloma paskaityti ne-gerk.com.
– Kokias problemas nagrinėjate savo svetainėje?
– Tinklapyje diskutuojama apie visas priklausomybes, jei to nori lankytojai. Bet kuris prisijungęs vartotojas gali paskelbti sau aktualią temą. Tačiau daugiausia dėmesio skiriama priklausomybei nuo alkoholio.
– Kas žmones atveda į priklausomybę?
– Nėra vieno atsakymo. Įvairiai. Tai gali būti ir žmogaus asmeninės savybės, ir psichinė būklė, ir šeimos įtaka, ir socialinės priežastys, ir daugybė kitų. Ne veltui sakoma, kad alkoholizmas – kūno, proto ir sielos liga.
– Kas labiausiai trukdo iš alkoholizmo išsivaduoti?
– Nepripažinimas, kad ši prob­lema yra. Toks štai tas alkoholiko mąstymas – visas pasaulis mato, kad jis turi problemą, o jis pats niekaip negali sau pripažinti. Beje, po pripažinimo būna kitas sunkus etapas – susitaikymas su savo liga.
– Kokios pagalbos tokiems žmonėms reikia?
– Bet kokios, kuri padėtų susivokti, kad kažkas su manim negerai, kad aš neteisingai kažką darau, pagaliau, kad visų mano bėdų priežastis – alkoholis, be kurio aš negaliu gyventi.
Tada žmogui kyla klausimas: ką daryti? Ir tada jis ima ieškoti pagalbos.
Kur tokią pagalbą surasti, irgi nėra vieno atsakymo. Kažkam padeda psichologas, bet taip pat gali padėti visai svetimo žmogaus ištarta frazė, net perskaitytas sakinys knygoje, ar išgirstas filmo metu. Kitam padeda bažnyčia, kunigas, tikėjimas. Kiti, patekę į Priklausomybių centrą, padedami specialistų, sugeba pažvelgti į save ir savo gyvenimą kitomis akimis. Na, o kažkas netikėtai patenka į anoniminių alkoholikų susirinkimą.
Žinau nemažai žmonių, kuriems pirmasis impulsas buvo ne-gerk.com. Jie skaitė, diskutavo, ir po to kreipėsi į specialistus arba prisijungė prie AA draugijos.
Taigi, būna įvairiausių „pagijimų“. Sakau kabutėse, nes net daug metų nevartojant alkoholio visada yra grėsmė, kad alkoholikas vėl ims gerti. Nors dabar viešojoje erdvėje pasigirsta abejonių, ar alkoholizmas tikrai nepagydoma liga, bet pagal visus matytus pavyzdžius aš neatsisakau seno įsitikinimo – alkoholikas visą gyvenimą bus alkoholiku, tik jis gali būti arba geriantis, arba negeriantis.
– Kokie pirmieji žingsniai turėtų būti žmogaus, nusprendusio nebegerti?
– Kreiptis į specialistus. Manau, geriausia eiti į Priklausomybių centrą ir patikėti savo ateitį gydytojams. O jie jau toliau pasirūpins, parinks tinkamą sveikimo būdą: skirs vaistus, gal Minesotos programą, gal nukreips pas AA ar kitą bendruomenę, gal pas psichologą ir t. t. Kiekvienas priklausomas žmogus sveiksta labai individualiai.
– Kaip turėtų elgtis jo artimieji, aplinkos žmonės?
– Jeigu žmogus nusprendė negerti, žinoma, artimieji turi jam padėti, paskatinti (bet ne mokyti, reikalauti). Alkoholikas per savo gėrimą, paprastai ilgus gėrimo metus, yra visiškai praradęs pasitikėjimą savimi, be visų kitų skausmingų praradimų. Palaikymas artimųjų jam reikalingas kaip oras, kad pats sau galėtų pasakyti „aš galiu“ ir žengti pirmuosius žingsnius.
– Kaip elgtis su žmogumi, kuris nepripažįsta esantis alkoholikas, nenori gydytis, teigia galinti pats, kada nori gerti, kada nenori nevartoti svaigalų, nors geria diena iš dienos. Per jį daug problemų kyla šeimos nariams, kaimynams? Žmonės pasisako už tokio žmogaus priverstinį gydymą. Ką manote apie tai?
– Tai yra tik mano asmeninė nuomonė, paremta patirtimi, stebint priklausomų žmonių kelią į sveikimą. Ir pasikartosiu, kad kiekvienas žmogus sveiksta individualiai. Tai labai svarbu.
Aš manau, kad kol alkoholikas nepasiekė savo „dugno“, kol jis pats nepanorėjo keistis ir keisti gyvenimą, kol negavo to pirmojo impulso permainoms, artimieji nieko negali padaryti.
Todėl šeima pati turėtų skaityti, gauti kuo daugiau informacijos apie alkoholizmą kaip apie ligą. Ypač atsakingai turėtų aiškinti vaikams, kas vyksta su mamyte ar tėveliu. Gal pas psichologus pirma turėtų eiti šeimos nariai, o ne per prievartą, su skandalais versti eiti geriantįjį… Šeima pati suserga, todėl aš patarčiau kuo labiau nuo jo atsiriboti ir galvoti apie save. Tai nebus šeimos nario egoizmas, kaip daug kas mąsto. Pažįstu daugybę negeriančių alkoholikų, ir jų pasakojimai baigiasi panašiai: tik kai visi mane paliko, kai supratau, kad esu vienas ir toliau gerdamas numirsiu, tada ir nustojau gerti.
Na, o kaip atsiriboti, gyvenant po vienu stogu su alkoholiku, čia jau atskira tema.
Dėl priverstinio gydymo, gal taip pažiūrėkime: jei norime izoliuoti žmogų, kuris trukdo kitiems, tada taip, izoliuokime ir gyvenkime ramiai (tik ar pavyks šeimos nariams gyventi ramiai, žinant, kad kažkur uždarytas artimas žmogus…), tačiau suvokime, kad taip tam priklausomam nuo alkoholio žmogui nepadėsime pasveikti. Neįmanoma prievartos būdu pakeisti kito žmogaus. Todėl ligoniui visuomenė turi padėti susivokti, o ne uždaryti kaip gyvūną narve…
– Kaip elgtis, jeigu žmogus kurį laiką gyveno blaiviai, bet vėliau atkrito? Palikti likimo valiai, gabenti į ligoninę?
– Atkritusio žmogaus (skirtingai, nei geriančio), negalima palikti likimo valiai. Palaukite, kol „atsigers“ ir tinkamu metu padėkite grįžti prie blaivybės. Gal nebūtinai ir ligoninės reikės, čia kaip kam. Tik nedarykite iš to tragedijos. Atkrytis – natūralus procesas, jį patyręs, sveikstantis alkoholikas išmoks atpažinti jo simptomus. Tačiau yra ir galimybė, kad atkryčiai kartosis ir, kaip sako AA, žmogus taps „slidininku“. Reiškia, jam reikia ieškoti papildomos pagalbos, kažką būdamas blaivus daro neteisingai.
– Ką manote apie kodavimą?
– Kodavimas irgi yra tam tikra apgaulė, žmogus kurį laiką negeria, bijodamas pasekmių. Šiuo metu Lietuvoje kodavimas uždraustas ir ieškoma kitų alternatyvų alkoholizmui gydyti.
Aš nepritariu kodavimui, bet visgi manau, kad kodavimas turėjo ir privalumų. Manau, kad geriančiam žmogui geras bet koks būdas nustoti gerti, tai kodėl gi ne kodavimas? Bent mėnesį negerdamas žmogus jau gali pradėti mąstyti, prie kodo pridėti kitas pagalbas ir taip išlikti blaivus. Pažįstu žmones, kurie užsikodavo, o paskui pradėjo lankyti AA susirinkimus ir yra blaivūs lig šiol. Todėl aš neatimčiau šiaudo iš skęstančiojo arba kodavimo iš alkoholiko.
– Kur geriausia kreiptis žmogui, nusprendusiam negerti? Į Priklausomybių ligų kliniką, psichologą, anoniminių alkoholikų klubą?
– Kiekvienam savas kelias. Reikia viską pabandyti ir atsirinkti, kas geriausia pačiam žmogui. Bet pradėti paprasčiausia nuo apsilankymo Priklausomybių ligų centre arba net pas savo gydytoją, kuris nukreips kitur. Svarbiausia, pirmas žingsnis, pirmas pokalbis, pirmas prisipažinimas sau…
– Kas svarbu pirmuosius mėnesius, kai žmogus nusprendžia nebegerti, kaip jam padėti?
– Palaikymas taip, kaip sugebate. Ir jei jau jis nusprendė, tai padėkite tiek ir tai, ko prašo. Nereikia piršti savo požiūrio, supratimo ar mokyti, kaip elgtis, kur eiti, ką daryti. Labai svarbu balansas tarp ligoniui paliktos asmeninės erdvės ir nuoširdžios pagalbos, bet tik tada, jei jos prašo ir priima.
– Teko girdėti ne vieno gyvenančiojo su alkoholiku argumentą, kodėl jis nepalieka tokio žmogaus, kad šis be jo visai prapultų, prasigertų ir numirtų. Ar iš tiesų taip?
– Aš manau, kad taip kalba koalkoholikai (alkoholiko šeimos nariai patys suserga gyvendami su alkoholiku, t. y. vystosi priklausomybė nuo alkoholiko ir santykiai šeimoje darosi liguisti ir nenormalūs). Daugelis įsijaučia į „aukos“ rolę. Sakydami, kad „be jo prapuls“, apgaudinėja save, manau. Jei prapuls, tai ar su juo, ar be jo prapuls.
Kaip minėjau, dažniausiai paliktas vienas, kai nėra kas rūpinasi, žmogus pajunta „dugną“, prisiima atsakomybę už savo gyvenimą ir veiksmus, suvokia, kad pirmiausia jis turi nustoti gerti.
– Ačiū už pokalbį. Sėkmingai gyvuokite.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.