Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Kaip atsiranda konfliktai ir kaip jų išvengti

Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias. Bendravimo arba socialiniai poreikiai net žmogaus prigimtinių poreikių piramidėje stovi bene aukščiausiame taške. Viskas todėl, kad bendraudami galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Bendraudami įvairiais būdais perteikiame aplinkiniams savo požiūrį į juos, o iš kitų žmonių galime sužinoti apie tai, kaip mes atrodome, ką kiti mano apie mus. Tik bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems ir ieškoti pagalbos.
Deja, žmonėms ne visada pavyksta bendrauti lengvai ir sklandžiai. Susitikus priešingoms nuomonėms, požiūriams, pozicijoms, interesams, neradus vieningo problemos sprendimo būdo, atsiranda nesutarimai, kurie dažnu atveju perauga į konfliktus. Konfliktus kai kurie mokslininkai apibūdina kaip kovą, kiti juos apibrėžia kaip santykiams gresiantį pavojų su dviem baigtimis: galimybe santykius nutraukti arba suteikti šansų juos vystyti palankesne linkme. Kiekvieno konflikto baigtis skirtinga, tačiau kokia ji – renkamės mes patys.

Konfliktai gali privesti net iki smūgių kumščiais, tačiau teigiamų rezultatų toks konfliktų valdymas vargu ar duos. Užuot puolus oponentą, pirmiau mokslininkai pataria jį išklausyti, išgirsti jo problemas.  Priežastys, vedančios į konfliktines situacijas
Žodis „konfliktas“ daugumai asocijuojasi su pykčiu, ginčais, skausmu, smurtu, tragedijomis, įžeidimais, nemalonumais, išdavyste, nepasitikėjimu, neapykanta, praradimais, blogiu. Kad netektų patirti tokių ir panašių jausmų, geriausia būtų konfliktų išvengti apskritai. Tikrai ne visada tai pavyksta, tačiau žinant, kaip atsiranda konfliktai, kokios priežastys juos lemia, kokių rūšių konfliktai gali būti, įmanoma bandyti juos suvaldyti arba bent jau sušvelninti.
Pradėkime nuo konflikto ištakų – pradžių pradžios, kur pradeda megztis nesutarimas. J. Edelmanas (Edelman) ir M. B. Krein (Crain, 1997) išskiria 8 konfliktų atsiradimo priežastis.
Pirmoji – nesusipratimai ir santykių neišsiaiškinimas – jie kyla tada, kai kita pusė visai kitaip, nei buvo tikėtasi, supranta jus ir reaguoja į jūsų elgesį. Antroji – nesąžiningumas – kai žmonės vienas kitam nesako tiesos, galima teigti, kad anksčiau ar vėliau kils konfliktų. Kad konfliktas iškiltų, visai nebūtina akiplėšiškai meluoti: kartais konfliktai kyla ne todėl, jog meluojama, bet todėl, kad sakoma tik pusiau tiesa, tačiau neišsakyti dalykai gali gerokai pakenkti draugystei. Tai dalinis nesąžiningumas. Trečioji – aplaidumas – daug konfliktų kyla dėl paprasčiausio aplaidumo. Pasakyti žodžiai, netesėti pažadai, atsakomybė, kurios stengiamės išvengti – visa tai potencialūs konfliktų šaltiniai. Ketvirtoji – nuostatos. Jos yra turbūt galingiausi konfliktų išprovokavimo, tačiau ir sprendimų šaltiniai. Kai esame nusiteikę suprasti kitus ir elgtis taip, kad visiems būtų gerai, konflikto beveik visada galima išvengti. O jei esame fiziškai ar dvasiškai nusiteikę kam nors pakenkti, darome viską, kad būtų iškastas karo kirvis. Penktoji – ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimais. Dar vienas bendras konfliktų šaltinis yra įsitikinimų skirtumai. Kai du žmonės yra skirtingų įsitikinimų ir abu šventai tiki, jog jų nuomonė teisingiausia, konflikto ilgai laukti netenka. Šeštoji – nesugebėjimas nustatyti ribų: nesugebėjimas aiškiai nustatyti, ko norime, ko mums reikia, ir leisti suprasti, ko nemėgstame ir nesitikime, yra kvietimas konfliktui. Leisdamas kitam pasinaudoti savimi gali tikėtis, kad galiausiai pradėsi to žmogaus nekęsti. O nuo neapykantos tik vienas žingsnis iki konflikto. Septintoji – netinkamas konflikto sprendimas – daugelis žmonių nežino, kaip reaguoti į iškilusią konfliktinę situaciją, ir pridaro daugybę klaidų. Dauguma konfliktų yra sunkios ir sudėtingos situacijos, prasidėjusios nuo adatos, iš kurios priskaldomas visas vežimas tik todėl, jog daugelis nežino, kas yra konfliktas ir ko juo dar nederėtų vadinti. Pajutę įtampą ar bręstantį konfliktą su kitu žmogumi, dažniausiai pritvinkę pykčio ar baimės, paleidžiame į laisvę emocijas. Pasiruošiame gintis. Galime pulti kitą. Galime mėginti įsiteikti. Galime viską paneigti. Arba visiškai užsisklęsti savyje. Ir paskutinė aštuntoji priežastis – baimė – ji glūdi daugelio konfliktų esmėje.
Baimę galima laikyti svarbiausia varomąja jėga, slypinčia už nesąžiningumo, per didelio pasitikėjimo savo vertybių sistema, nesugebėjimo nustatyti ribas ir visų kitų gynybinių veiksmų, neleidžiančių bendrauti dorai ir atvirai. Paprastai būna taip, kad įsivėlę į konfliktą ar pajutę jo grėsmę kartu suvokiame mums gresiantį pavojų. Tada nusprendžiame, kad būti garbingam ar pažeidžiamam nesaugu, nes bijome kito žmogaus pykčio, priešiškumo ar keršto. Gali atsirasti baimė, kad prarasime kažką labai svarbaus ir reikšmingo.

Konflikto raidos etapai
Konflikto etapai pagal J. Almonaitienę, D. Antinienę, N. Ausmanienę ir kt. Ar visi šie jausmai virto konfliktu – atpažinti sunku, tačiau atliekant savianalizę, bandant atpažinti savo jausmus, galima suprasti, kada atsiranda konfliktinė situacija, kiek ji yra pažengusi ir kada reikia imtis ją spręsti.
Knygos „Bendravimo psichologija“ autoriai skiria 5 konflikto etapus. Pirmąjį jie apibūdina kaip konfliktinės situacijos atsiradimas. Autorių teigimu, jo metu intuityviai pajuntama, jog kažkas bendravime su žmogumi ne taip, kaip buvo anksčiau. Jei šiame etape nesiimama veiksmų ir leidžiama konfliktui augti, jis pažengia, ir konfliktuojantys asmenys atsiduria antrame etape, kurį „Bendravimo psichologijos“ autoriai apibrėžia kaip konfliktinės situacijos suvokimas. Šiame etape bendravimas sukelia susierzinimą ar susijaudinimą – tai yra signalas, kad prasideda konfliktas. Jei nepaisant to, kad asmenys suvokia pradėję konfliktuoti, pradeda riboti kontaktus su potencialiu priešininku, o santykiai su juo tampa įtampos šaltiniu, oponentai atsiduria atviro konflikto pradžios etape. Iškart po to prasideda atviro konflikto plėtra. Tuomet priešininkai įnirtingai ginčijasi, gali naudoti net prievartą. Šiame konflikto etape nesilaikoma įprastų elgesio normų, atvirai reiškiamos skirtingos nuomonės, reikalavimai, kurie gali baigtis santykių nutraukimu. Po šio etapo galima atsidurti jau tik paskutiniame konflikto etape, kurį autoriai apibrėžia kaip konflikto sprendimą.

Kai dvi konfliktuojančios pusės visiškai nesiklauso viena kitos ir nemato reikalo to daryti, būtų gerai, kad į konfliktą įsikištų trečias asmuo ir priverstų oponentus išklausyti vienas kitą. Negirdėdami vienas kito konfliktuojantys gali tik dar labiau įklimpti į ginčą.Principai, padedantys valdyti konfliktus
Išbristi iš konfliktinės situacijos galima ir nepraėjus visų konflikto etapų. Siekiant išspręsti ginčus mokslininkai pataria bandyti juos spręsti vos kilus nesutarimams ir taikyti tarpasmeninių konfliktų valdymo principus.
Jausmų išliejimo principas. Šiuo atveju reikia leisti priešingai pusei išlieti savo jausmus – galbūt po to jo nuomonė visiškai pasikeis. Pozicijų pasikeitimo principas: čia svarbu, kad konfliktuojantys asmenys pasikeistų savo pozicijomis. Apsikeitę nuomonėmis jie gali blaiviai įvertinti vienas kito situaciją ir pamatyti ne tik savo nelaimes, bet ir priešininko bėdas. Agresijos apnuoginimo principas: konfliktuojančias puses suvedus kokiai nors veiklai galima tikėtis, kad ginčas išsispręs savaime. Sportuodami ar rengdami projektą oponentai galbūt lengviau ras išeitį ir supras, jog jų konfliktas buvo pernelyg išpūstas. Oponento priverstinio klausymo principas. Jo tikslas – priversti dvi konfliktuojančias puses išklausyti viena kitą. Jį galima taikyti tuomet, kai abi pusės visiškai nesiklauso viena kitos ir nemato reikalo to daryti. Pajuokavimo principas. Kalbantis su oponentu galima įterpti pajuokavimus. Tai panaikina įtampą, gali net padėti visiškai išvengti konflikto.

Konfliktų atsiradimo priežastys pagal J. Edelman ir M. B. Crain (1997). Svarbiausia – atvirumas
Būdų spręsti konfliktus yra įvairių, tačiau geriausias, anot L. Pakalkaitės (2005), yra atvirumas. Anot jos, tik atvirai bendraudami žmonės gali aptarti problemas ir nesutarimus, vienas kitu pasitikėti. Negana to, būtina suprasti, jog kiekvieno nuomonė yra svarbi ir vertinga. Taip pat anot autorės, svarbu mokėti nuomonę ne tik išsakyti, bet ir ją išklausyti. Tad sprendžiant konfliktus ji pataria pirmiausiai stengtis suprasti kitą, o tik paskui būti suprastam, vengti išankstinių stereotipinių vertinimų, nepamiršti kartkartėmis žiūrėti pašnekovui į akis. Jos nuomone, svarbu atkreipti dėmesį į savo laikyseną, veido išraišką – kūno kalba dažnai būna įtikinamesnė už žodžius. Siekiant geriausio rezultato, į oponento teiginius ji pataria atsakyti trumpomis paskatinančiomis pastabomis, tokiomis kaip „suprantu, ką turi galvoje“, „papasakok apie tai daugiau“, „tai įdomu“, „tikrai, taip ir yra“ ir pan. Dar svarbu pašnekovo nepertraukinėti ir patvirtinti, kad supratote jo teiginius, perfrazuojant pašnekovo žodžius: „tu sakai, kad…“
Kartais, kai konfliktai būna smarkiai įsisiūbavę, išlikti santūriems, kalbėti ramiai, stengtis suprasti priešingą pusę sunku. Visgi tai – vienintelis kelias išspręsti problemas, o jas spręsti reikia, nes konfliktiniai santykiai ne tik atitolina žmones, bet ir sukelia įvairius sveikatos sutrikimus: depresiją, širdies ir endokrinines ligas ar net vėžį.
Literatūra:
1. Almonaitienė J., Antinienė D., Ausmanienė N., Lekavičienė R., Matulienė G., Ruibinaitė L., Vaisiliauskaitė Z. (2003) Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija.
2. Edelman J., Crain M. B. (1997) Derybų kelias. Vilnius: Margi raštai.
3. Pakalkaitė L.(2005) Konfliktas – kelias į sėkmę? Vadovo pasaulis.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.