Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Kibernetinis įmonių saugumas – ką turi žinoti darbuotojai ir darbdaviai (Eksperto interviu)

Kibernetinių išpuolių taikinių gali būti įvairių – pradedant individualiais asmenimis ir jų informacija, baigiant mažomis ir labai stambiomis verslo įmonėmis, jų duomenimis. Visų kibernetinių atakų tikslas yra piniginė nauda. Dėl to verslo įmonės programišių taikiklyje atsiduria itin dažnai. Nusavinę verslo įmonių duomenis „hakeriai“ ima už tai prašyti pinigų, dar blogiau – neteisėtai nusavintus duomenis juodojoje rinkoje parduoda tiesiogiai įmonių konkurentams.
Apie išpuolių prieš įmones rūšis, jų atsiradimo priežastis, būdus, galimas pasekmes ir prevenciją kalbamės su Nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovu dr. Ryčiu RAINIU.

Nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovo dr. Ryčio Rainio teigimu, pastaruoju metu kibernetinių atakų skaičius nuolat auga. Jų išvengti padėtų papildomas švietimas, domėjimasis ir kibernetinio saugumo didinimas. Giedrės Maksimovič (KAM) nuotrauka– Kokiais būdais įmonės turėtų apsaugoti savo kompiuterinę įrangą? Ar antivirusinės programos – svarbiausia apsaugos priemonė?
– Vien tik antivirusinių sistemų, kurias vadiname kompiuterinės higienos dalimi, norint tinkamai apsisaugoti nepakanka. Jos reikalingos, bet 100 proc. negali išgelbėti nuo visų kenkėjiškų kibernetinių situacijų. Antivirusinės – svarbios ir reikalingos, tačiau dar svarbiau legalios sistemų versijos, kurias gamintojai nuolat atnaujina. Tokiu būdu jos tampa saugesnės, patikimesnės ir atsparesnės įvairioms atakoms.
– Ar antivirusines sistemas galima skirstyti į saugias ir nesaugias? Kokias patariama naudoti ir kurių ne?
– Negalima sakyti, kad yra geros arba blogos antivirusinės programos ar operacinės sistemos. Visos jos yra savotiškos, visose yra komerciniai sprendimai. Negaliu nieko propaguoti, tačiau rusiška antivirusinė programinė įranga „Kaspersky Lab“ dėl įtakos kibernetinio saugumo situacijai nacionaliniu mastu, valstybiniame sektoriuje yra nepageidautina, tačiau verslo įmonėse jos naudojimas nėra ribojamas.
Noriu akcentuoti ir pažymėti, kad be antivirusinių programų naudojimo, legalių programinės įrangos versijų kibernetiniam įmonių saugumui užtikrinti svarbu yra naudoti tinkamus slaptažodžius ir juos nuolat atnaujinti, gaminti atsargines dokumentų kopijas. Tiesa, atsargines kopijas svarbu ne tik gaminti, bet ir jas nuolat tikrinti, papildomai apsaugoti, kad net ir jas pažeidus duomenis būtų galima atkurti. Pavyzdžiui, tokiais atvejais kai yra reikalaujama išpirkos, galima tiesiog iš atsarginių kopijų atstatyti failus ir būti nepriklausomiems nuo šantažu užsiimančių „hakerių“.
Didesnėms įmonėms gaminti atsargines dokumentų kopijas norint apsisaugoti nuo kibernetinių išpuolių gali nepakakti. Tokioms įmonėms patariama kibernetinio saugumo apsaugą daryti tinklo perimetru – atskirų įmonės struktūros dalims: tinklams, serveriams, vartotojo darbo vietoms. Siekiant dar stipriau apsisaugoti galima įsidiegti įsibrovimo aptikimo sistemas, kurios statomos vietinio įmonės tinklo lygmeniu.
– Kas turėtų rūpintis įmonių kibernetiniu saugumu – patys įmonės darbuotojai ar reikėtų samdytis šios srities specialistus?
– Daugėjant kibernetinių išpuolių tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra susikūrusi kibernetinio saugumo rinka. Kibernetikos saugumo specialistų paslaugas galima nuomotis, įsigyti jas trumpalaikiam arba ilgalaikiam naudojimui, tačiau jei įmonė nemaža, jai būtų pravartu turėti nuosavą kibernetinės apsaugos specialistą.
– Į ką turėtų atkreipti dėmesį eiliniai įmonių darbuotojai, kurie gali tapti kibernetinių atakų aukomis?
– Pirmiausiai – į gaunamus el. laiškus.
Programišiai dažnai naudoja socialinės inžinerijos metodus – siekiant manipuliuoti žmonių emocijomis ir naudojant psichologinį poveikį naudotojai priverčiami atlikti potencialiai žalingus veiksmus: paspausti nuorodas, atverti svetaines, parsisiųsti bylas, įgalinti veikti žalingą kodą, pateikti asmens ar prisijungimo duomenis. Naudodami tokius apgaulingus laiškus, programišiai išvilioja slaptažodžius, kurie leidžia lengviau prieiti prie saugomų duomenų. Be šio kibernetinių atako būdo, yra ir daugybė kitų. Vienas populiariausių – apsimetinėjimas. Braunantis į organizacijas šiuo būdu apsimetama kokiu nors asmeniu, dažniausiai – įmonės direktoriumi. Tuomet įmonės direktoriaus vardu prašoma darbuotojo, kuris dirba su finansais, pervesti pinigus partneriams į užsienį. Svarbu tai, kad apsimetama labai įtaigiai – naudojami tikslūs vardai, pavardės, pasirenkamas tinkamas dizainas, net laiškų kalba būna švari.
Kitas atakų būdas – skanavimas. Naudodami sudėtingą programinę įrangą programišiai ieško organizacijų, kurių apsisaugojimo lygis yra menkas, kurios turi daug saugumo spragų. Dažniausios saugumo spragos – neatnaujintos programinės įrangos, nesaugūs slaptažodžiai. Kartais slaptažodžiai prie prisijungimų naudojami „brut force“, tai išvertus iš anglų kalbos reiškia apskaičiuojami šiurkščios jėgos, kitaip tariant – sumanios įrangos. Jei naudojami standartiniai, lengvai nuspėjami slaptažodžiai, tokie kaip admin123 ar pan., programišiui tokį slaptažodį įveikti yra vieni juokai. O pagrobus slaptažodį galima daug ką nuveikti: įsilaužti į vidinę sistemą, užkoduoti duomenis, tuomet už juos prašyti išpirkos.
Ričardo PASILIAUSKO iliustracija– O ar reikėtų mokėti reikalaujamą išpirką?
– Mes, Nacionalinis kibernetinio saugumo centras, to daryti nepatariame, nes jokių garantijų nėra, kad pervedus pinigus bus suteikti kodai. Nutinka net taip, kad sumokėjus išpirką jos paprašoma dar kartą, nes tokiu būdu parodoma, kad šantažuojamasis gali susimokėti.
– Kokio pobūdžio įmonių duomenys yra dažniausiai užgrobiami ir vagiami?
– Kibernetinių incidentų per dieną Lietuvoje nutinka apie 100. Mūsų įstaigos tikslas yra užkirsti kelią jų plitimui. Mes neturime laiko nagrinėti, kokios priežastys lemia išpuolius, kokio tipo duomenys dažniausiai būna grobiami – į tai nesigiliname, mums labiau rūpi pačios atakos. Vis dėlto aišku, kad duomenys grobiami tie, iš kurių vienaip ar kitaip galima gauti komercinę naudą. Iš maždaug 95 proc. visų incidentų programišiai gauna komercinę naudą – vienaip ar kitaip iš to uždirba, arba šantažuodami, arba naudodami duomenis patys, arba juos perduodami. Jei, tarkime, nulaužiama duomenų bazė su tūkstančių naudotojų adresais, slaptažodžiais, tos duomenų bazės būna perduodamos juodojoje rinkoje ir iš to uždirbama.
– Kodėl tokie dideli atakų skaičiai – ar šiuolaikiniai programišiai yra labai įgudę, ar vartotojai neapsisaugoję?
– Kadangi kibernetinių atakų dažniausias motyvas yra finansinė nauda – tai labai didelis stimulas. Programišiai labai suinteresuoti organizuoti kibernetines atakas, todėl jų skaičius masiškai auga, šiuo metu yra pasiektas kritinis lygis, o nei verslas, nei vartotojai nėra tinkamai pasiruošę jas atremti. Visgi mūsų situacija niekuo nesiskiria nuo kitų šalių. Negalėčiau pasakyti, kad Lietuva pasaulio kontekste yra labai apsisaugojusi arba labai neapsisaugojusi kibernetiniu požiūriu. Visame pasaulyje kibernetinė situacija yra pavojinga.
– Ką tuomet reikėtų daryti, kad kibernetinio saugumo lygis pakiltų?
– Pirmiausia – švietimas, sąmoningumo kėlimas ir supratingumo didinimas. Svarbu suvokti pavojų dar iki atsitinkant incidentui, o ne tada, kai duomenys jau yra užkoduojami. Reikia iš anksto suprasti grėsmes ir tinkamai joms pasiruošti. Kodėl taip sakau – programišius pirmiausiai ieško silpniausių, labiausiai pažeidžiamų organizacijų. Tokios organizacijos dažniausiai ir tampa kibernetinių išpuolių aukomis. Taigi kuo labiau suprasime apie mus tykantį pavojų, kuo geriau pasiruošime atakoms, kuo labiau pakelsime savo saugumo lygį, tuo programišiams būsime mažiau įdomūs. Bet jei mes būsime konkretus taikinys, pavyzdžiui, įmonė, organizacija, kuriai nori pakenkti konkurentai, užsakydami kibernetinį išpuolį, tai čia jau kitas atvejis, nuo kurio apsisaugoti sunku, bet taikant kompleksines priemones įmanoma.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.