Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Koks medis turi augti mieste?

Žmogaus poveikis aplinkai ir gyvajai gamtai nuo seno yra karštų diskusijų tema. Štai po 1930–1933 metais Marijampolėje vykusios Vytauto Didžiojo parko rekonstrukcijos ir centrinės miesto dalies tvarkymo 1935 m. rugpjūtį tuometinis „Lietuvos aidas“ Marijampolę išpeikė, rašydamas, kad tvarkant miestą gražiausia Vytauto Didžiojo gatvė buvo palikta kaip nuoga, nes buvo iškirstos liepaitės, o atnaujintas centrinis miesto parkas, nors po rekonstrukcijos praėjo dveji metai, esą vis dar atrodė gana apleistas.
Šiandien savo pastabomis visiems aktualia tema su „Suvalkiečio“ skaitytojais dalinasi garsus kraštietis, žinomas gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas ir daugybės knygų autorius Selemonas PALTANAVIČIUS.

Selemonas PALTANAVIČIUS.Sodybos, gyvenvietės ar miesto želdiniai – viena svarbesnių mūsų gyvenamosios aplinkos erdves formuojančių detalių. Tik labai retai tokiose vietose auga natūraliai išdygę medžiai ar krūmai. Paprastai juos sodinome mes ar mūsų tėvai, net seneliai. Deja, Lietuvoje negalime didžiuotis nei senomis sodybomis, kurioms bent 200 metų, ar daugybe miestų, kurie savo struktūrą ir architektūrą, kraštovaizdį saugo dar nuo Vytauto laikų.
Mūsų miestuose medžiai dažnai dar seni ir vos apglėbiami, bet yra ir daug jaunų, nuolat atnaujinamų. Toks nesibaigiantis procesas yra būtinas vystant miestų plėtrą, ypač performuojant gatves, viešąsias erdves. Tačiau toks procesas visada sutinkamas audringai, nes medžių kirtimas lietuviui yra skausmingas veiksmas. Daug kas įžvelgia, kad tokiais veiksmais kenkiama miestui ir medžiams. Todėl ir noriu pasvarstyti, kaip gali augti šimtamečiai miesto medžiai? Kada jų vertė didžiausia? Kokie medžiai turi augti mieste, sodybose, kaime, gyvenvietėse?
Pirmiausia turime vėl grįžti prie fakto, kad mieste augantis medis yra pasodintas žmogaus ir iš esmės yra miesto kraštovaizdžio, bet ne gamtos dalis. Jei architektai ir kraštovaizdžio specialistai būtų profesionalūs ir toliaregiai, jie želdinių sodinimo vietas suplanuotų taip, kad medžių ar kitos augmenijos nereikėtų kas dvidešimtį metų pjauti, o paskui vietoje jų naujus sodinti tokiose vietose, kurios ir vėl po kažkiek metų bus „peržiūrėtos“. Juolab kad dar prisimename mūsų miestams didelės žalos padariusius politinius įvykius ir žinome ne vieną atvejį, kai medžiai nukentėdavo tik dėl to, kad juos sodino, pavyzdžiui, „buržuazinės“ gimnazijos moksleiviai…
Tačiau grįžkime į šią dieną ir pasvarstykime: jei medžiai mieste nėra gamtos dalis, kas gali spręsti, kaip juos saugoti ir prižiūrėti? Tai – savivaldybės reikalas. Kadangi savivaldybę renka patys miestiečiai, turėtume manyti, kad jie turi būti ir išgirsti. Tiesa, bet kuris „beldimasis“ į savivaldos sąžinę irgi privalo būti labai apgalvotas: ar tikrai kiekvienas medis gali būti išsaugotas, o gal kaip tik reikia siūlyti alternatyvas, kuo naudingesnius (galbūt ir pigesnius) būdus miesto medžiams išsaugoti. Juolab kad šiandien galima daug kas – išmanusis genėjimas, suaugusių medžių persodinimas. Tačiau, žinoma, svarbiausia yra puoselėti palikimą, tinkamai jį įvertinti ir apsaugoti.
Kas gali pasakyti, koks medis miestui ar sodybai yra vertingiausias? Skalės ar tvarkos, pagal kurią galima būtų tą daryti, deja, nėra. Miesto medžiai gali būti brangūs ir vertingi savo istorija, unikalumu. Pagaliau – bendru visų lūkesčiu, nes buvo sodinti kartu, siekiant suteikti miestui žalumos ir grožio.
Žinoma, mums brangiausi yra mūsų krašto medžiai, tačiau miesto žaliosios erdvės gali būti formuojamos ir iš mums svetimų kraštų rūšių. Tai leistina. Beje, prieš sodinant visada svarbu mažame medelyje matyti medį, kuris užaugs kada nors. Kaip jis jausis ankštame skvere, ar neužstos vertingų architektūros detalių? Ar medeliai sodinami ne per tankiai, ar…
Tokių klausimų kils kiekvienam, bandančiam įsivaizduoti šiuos medžius, čia augančius po 50 ar 100 metų. Dendrologai tą turėtų įvertinti profesionaliai ir nupiešti perspektyvą, kuri galėtų tapti visų miestiečių svarstymo objektu.
Ne mažiau svarbus dalykas – medžių (taip pat ir krūmų) rūšių parinkimas. Žvalgantis po Marijampolę, Vilkaviškį, Kalvariją, Kazlų Rūdą ir mažesnius miestelius, tenka pripažinti, kad nemažai medžių čia pasodinti ne vietoje, o rūšys parinktos visai tam netinkamos.
Kadangi miestai gyvuoja ilgai, juose negali būti sodinamos tuopos, drebulės, tuo labiau uosialapiai klevai, t. y. medžiai, kurie gyvena labai trumpai.
Gluosniai, tuopos, drebulės jau vadinami avariniais tuomet, kai tuo pat metu pasodinti ąžuolai, klevai dar tik stiprėja. Minkštosios medienos rūšių šakos lūžinėja ir kelia grėsmę. Ne mažiau pavojinga greitai apmirštanti šaknų sistema, nes tokie medžiai virsta, lūžta net ir be audros ar škvalo. Svarstytinas ir liepos tinkamumas. Gali būti, kad geriausia rinktis tik mūsiškę, mažalapę liepą, kuri užauga tvirtas medis.
Miestų želdynams turi būti sodinami ąžuolai, klevai, beržai, guobos, vinkšnos, įvežtiniai bukai ar riešutmedžiai. Labai patraukliai atrodo eglės ir pušys, tik jokiu būdu ne tujos (ir joms artimos rūšys), kurios mūsų kraštovaizdžiui nebūdingos. Tikrai nereikia sodinti pūslenio, baltauogių meškyčių. Prastai atrodo ir trumpaamžis juodauogis šeivamedis, vėlyvoji ieva. Tačiau be reikalo pamiršti mūsų, vietiniai (ne įvežtiniai) šermukšniai, taip pat pavasarį puikiai žydinčios įvairios vyšnios, migdolai.
Vienas pavasaris mieste tikrai neišspręs visų su jo želdiniais siejamų problemų. Bet nedaryti nieko būtų nedovanotina – juk metai prabėgs nieko nenuveikus. Suvalkiečiams toks laiko švaistymas tikrai negali būti suprantamas. Tačiau skubėti, kaip sakė romėnų išminčiai, reikia lėtai. Panašiai, kaip auga ąžuolas ar uosis…

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.