Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Marijampolės regiono gyventojų žiniasklaidos vartojimo įpročiai lenkia šalies statistiką

Dr. V. Grigas sako, jog suvalkiečiai gana teisingai vartoja žiniasklaidos turinį. Visgi jis mano, kad praktikoje situacija yra kiek kitokia. „Daryti viską tiksliai taip, kaip reikia, tiesiog pritrūkstame laiko. Skubame ir per tą skubą pasiimame pirmą pasitaikiusią informaciją, kuria vėliau ir remiamės. Tad viena yra žinoti, kaip viską daryti, o kita – taikyti tai praktikoje“, – tikino specialistas. K. Petrauskis pastebi, kad Marijampolės krašto gyventojai aktyviai žiūri televiziją. Anot jo, daug žiūrėti televizijos nepatartina, nes ji gali suformuoti labai stereotipinį ir iškreiptą tikrovės vaizdą.Lietuvos statistika rodo, jog gyventojų įpročiams ir požiūriui į žiniasklaidos turinio vartojimą iki vadovėlinio dar toloka. Vis dėlto džiugina tai, kad prognozės – optimistinės dėl numatomo švietimo augimo medijų ir informacinio raštingumo klausimais. Norėdami išsiaiškinti, ar mūsų krašto gyventojų žiniasklaidos turinio vartojimo įpročiai artimi Lietuvos statistikai, ar galbūt ją lenkia teigiama prasme, išėjome į Marijampolės gatves ir klausėme gyventojų, kaip, kokiu būdu jie sužino informaciją ir kaip ją vertina.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto bibliotekų ir informacijos organizavimo mokslinių tyrimų centro asistento, knygos „Šiuolaikinės medijos ir informacija: požeminiai garažai „Google“ karalystėje“ bendraautoriaus dr. Vinco Grigo ir Komunikacijos fakulteto lektoriaus Kęstučio Petrauskio paprašėme pakomentuoti praeivių atsakymus.

 

 

Virginijus iš Varnupių kaimo.Virginijus iš Varnupių kaimo:
– Informaciją ir naujienas sužinau naudodamas įvairius žiniasklaidos kanalus. Žiūriu televiziją, klausau radiją, skaitau laikraščius, internetinius naujienų tinklalapius. Pastebiu, kad dažnai ta pati naujiena skirtinguose žiniasklaidos kanaluose yra pateikiama labai skirtingai. Kartais sunku suprasti, kur yra tiesa. Kai kyla klausimų, dvejonių apie išgirstą, pamatytą, perskaitytą informaciją, kalbuosi su šeimos nariais, nuomonės klausių kolegų. Viskuo, ką perskaitau ir išgirstu, besąlygiškai netikiu. Žiniasklaidos turinį stengiuosi vertinti kritiškai. Manau, tik taip galima pasaulį suprasti teisingai, nes norinčių, kad minios jį suprastų taip, kaip palanku kažkam, yra daugybė.

Vincas Grigas:
– Puikus sprendimas naudotis keliais skirtingais šaltiniais, abejoti pateikiamu turiniu. Virginijus supranta, kad dalis turinio yra ne faktai, o siekis kažką įpiršti siekiant naudos. Pagirtinas sprendimas pasikliauti savo artimų žmonių nuomonėmis. Tai senas geras būdas padiskutuoti apie tai, kas išgirsta, ir nelikti vienam su savo mintimis, dvejonėmis.

Juzė iš Paežerėlių kaimo (Liud­vinavo sen.).Juzė iš Paežerėlių kaimo (Liud­vinavo sen.):
– Dažniausiai žiūriu televiziją, bet skaitau ir laikraščius, kartais klausausi radijo. Stengiuosi informaciją gauti įvairiais būdais. Kartais, kad įsitikinčiau naujienos patikimumu, pakanka ir vieno šaltinio, o kartais išgirdus faktą iš karto kelia dvejonių. Tokiu atveju papildomos informacijos apie pranešimą ieškau kituose žiniasklaidos kanaluose. Nuomonėmis apie naujieną keičiamės su vyru, sūnumi. Kartais diskusija su jais padeda rasti atsakymus į klausimus, kuriuos sukelia išgirstos žinios.

Vincas Grigas:
– Televizija yra vienas iš kanalų, kuriame pateikiamą informaciją sunku objektyviai įvertinti, nes mus atakuoja ne tik pateikiama faktinė informacija, bet ir naudojamas muzikinis fonas, specialiai parinkti vaizdai, viskas vyksta greitai ir nėra galimybės sugrįžti atgal, peržiūrėti dar kartą. Tokią galimybė turime spaudoje, tad geras sprendimas – naudoti įvairius sklaidos kanalus, taip pat padiskutuoti su artimaisiais. Faktų tikrinimas kitose žiniasklaidos priemonėse ne visuomet efektyvus, nes tiesiog ir kitur gali tą pačią žinią atkartoti (naudoti tą patį informacijos šaltinį). Kartais gerai informaciją tikrinti kituose šaltiniuose.

Judita iš Marijampolės.Judita iš Marijampolės:
– Daugiausia žiūriu ir labiausiai pasitikiu televizijoje pateikiama informacija. Kartais paskaitau internetinius naujienų tinklalapius. Ne kartą teko pastebėti, kad skirtingi žiniasklaidos kanalai tas pačias naujienas pateikia skirtingai. Vienos pučia didesnius burbulus, kitos mažesnius, todėl stengiuosi informaciją gauti skirtingais būdais – taip suprantu, kad ne visos naujienos yra tokios geros ar tokios blogos, kaip kai kurie kanalai nori pasakyti. Apskritai, manau, kad vienu šaltiniu pasitikėti ir naujienas gauti tik iš vieno žiniasklaidos kanalo nėra gerai. Tiesa yra kažkur viduryje, kažkur aplinkui – kiekvienas pats ją turime iš mažų dalių susirinkti.

Vincas Grigas:
– Televizija yra viena nepalankiausių medijų siekiant įvertinti, ar pateikiama informacija yra teisinga, tiksli. Viskas vyksta greitai, nekartojama, naudojami papildomi dalykai, atitraukiantys ar tikslingai nukreipiantys dėmesį – muzika, vaizdo medžiaga. Be to, televizijoje (žiniose) pateikiamos medžiagos negalime atsirinkti, kaip norime, žiūrime iš eilės. Interneto portale ar skaitydami laikraštį jau turime galimybę rinktis, ką skaityti, o ką praleisti. Tad labiau patys valdome, kokią informaciją gauname. Televiziją žiūrėdami esami pasyvesni stebėtojai. Kadangi turime mažai laiko, svarbu tinkamai pasirinkti kanalus, kad nereikėtų nuolat tikrinti ar abejoti. Reikia atskirti nuomonę nuo faktų. Tai ne visuomet paprasta. Be to, ne visi faktai būna teisingi ir svarbu, kaip jie pateikiami.

Lina iš Marijampolės.Lina iš Marijampolės:
– Labiausiai mėgstami ir dažniausiai naudojami žiniasklaidos kanalai yra televizija ir internetas. Ten pateikiama informacija besąlygiškai nepasitikiu. Suvokiu, kad žiniomis galima manipuliuoti, daryti poveikį. Žinau, kad svarbu žinoti ne tik žiniasklaidos priemonių pavadinimus, bet ir jų savininkus – nuo to gali priklausyti naujienų turinys ir nuomonės formavimo kryptis. Kad išlaikyčiau atsparumą neigiamam informacijos poveikiui, apie perskaitytą, išgirstą, sužinotą naujieną visada stengiuosi padiskutuoti su šeimos nariais, draugais, kolegomis. Žinodama jų nuomonę kai kurias naujienas pradedu vertinti ir suprasti kitaip.

Vincas Grigas:
– Turime galimybę rinktis iš daugybės kanalų, tad verta paieškoti kelių, kuriais pasitikime. Per didelė našta yra nuolat galvoti ir analizuoti, kur čia melas, o kur tiesa. Tiesiog tam neturime laiko. Yra daugybė dalykų, kurių mums nereikia žinoti arba juos žinodami nieko negauname, jų nežinojimas mums nepakenks. Tad šiandien dažnai svarbiau atsirinkti, kuo domėtis ir kur domėtis, sugebėti atsispirti pagundai domėtis visa medijose pateikiama informaciją.

Kęstutis Petrauskis:
– Pagirtina, kad visi Marijampolės ir rajono gyventojai sako besistengiantys kritiškai vertinti žiniasklaidos pranešimus. Taip pat labai gerai, kad žmonės informaciją gauna iš įvairių šaltinių: televizijos, radijo, laikraščių ir interneto. Tokiu būdu, kaip pastebėjo kalbintieji, matyti, jog neretai žiniasklaidos pranešimai, valstybėje vykstančių procesų, reiškinių vertinimai skiriasi.
Gal pasireiškia sveikas suvalkietiškas būdo bruožas, bet labai gerai, jog žmonės žino, kad žiniomis galima manipuliuoti. Apie tai juk tiek daug dabar kalbama.
Panagrinėkime tokį pavyzdį. Štai premjeras Saulius Skvernelis nuvyko į Rusnę apžiūrėti statomos estakados. Lyg „tarp kitko“ Rusnės seniūnė paklausė apie prezidentavimą ir S. Skvernelis patvirtino kandidatuosiąs. Žiniasklaida apie tai pranešė. Buvo žiniasklaidos priemonių, kurios transliavo premjero žodžius, neva jis sprendžia problemas, kurios anksčiau nebuvo sprendžiamos (Rusnės estakada tai lyg patvirtina). Vis dėlto dalis žiniasklaidos pažiūrėjo kritiškiau ir atskleidė, jog tai buvo suplanuota premjero viešųjų ryšių akcija. Ir dar – už mokesčių mokėtojų pinigus. Išvada: pranešimai, kad S. Skvernelis kandidatuos ir jis daro, kai kiti nieko nedarė, suformuos vienokią nuomonę. Bet pranešimai, kad tai yra suplanuota viešųjų ryšių akcija, pasikviečiant tik „artimus“ žurnalistus, derinant klausimus su seniūne, o veiksmus – su žinoma viešųjų ryšių agentūra, suteiks daugiau ir ne vien teigiamų žinių apie kandidatą.
Apklaustieji taip pat minėjo, jog mėgsta iš žiniasklaidos sužinotas naujienas aptarti su pažįstamais, bičiuliais, kolegomis. Tai rodo, kad mes esame veikiami ne tik žiniasklaidos, bet ir aplinkinių žmonių nuomonės (kartais net sunku nustatyti, kas padaro didesnę įtaką). Šis reiškinys komunikacijos tyrinėtojų ištirtas jau daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų. Tai yra vadinamoji dviejų pakopų informacijos srauto teorija. Esmė ta, kad informacija patenka vadinamiesiems „nuomonių lyderiams“ (tokių turime kiekvienoje darbovietėje ar net mokyklos klasėje), o pastarieji, kaip autoritetai, veikia aplinkinius.
Pastebėjau, kad visi klausiamieji kaip informacijos šaltinį pirmiausia paminėjo televiziją. Tai rodo, kad televizija tarp žiniasklaidos priemonių vis dar tebėra svarbiausia ir įtakingiausia priemonė. Ji turi galimybę mus nukelti į tiesioginę veiksmo vietą, perduoti vaizdus iš viso pasaulio. Jie ne tik informuoja, bet ir šviečia, linksmina.
Kita vertus, daug žiūrėti televizijos taip pat nepatartina, nes ji gali suformuoti labai stereotipinį ir iškreiptą tikrovės vaizdą. Pavyzdžiui, tyrimais nustatyta, kad daug žiūrintys televiziją žmonės yra įsitikinę, jog nusikalstamumas yra gerokai didesnis nei iš tiesų realybėje. Kas padaro tokiam įvaizdžiui poveikį? Rodomos laidos ir informacija apie nusikaltimus. Taip pat tyrėjai yra nustatę, kad žiūrintys vadinamąsias gyvenimo būdo laidas susiformuoja iškreiptą požiūrį į šeimą.
Mokslininkai šį reiškinį vadina Kultivacijos teorija: kuo daugiau žiūriu ar naudoju, tuo labiau tikiu. Šis reiškinys pasireiškia ir internete, nes interneto portalai, taip pat kaip ir televizijos, sistemingai pasirenka tik tas temas, kurias žmonės „klikina“ (daugiausia peržiūrinėja – aut. pastaba). Kasdienybėje, beje, galima pastebėti tokių reiškinių stebint mūsų vaikų elgesį. Jie daug naudoja arba net „gyvena“ socialiniuose tinkluose. O apie ką diskutuoja? Apie „žvaigždes“, nes jos aptarinėjamos socialinių tinklų „postuose“.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.