Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Medijos: kaip jas suprasti? Žiniasklaida ir jos pateikiama informacija – galinga jėga

Kiekviena mūsų diena pilna įvykių. Informacija apie juos sklinda didžiuliu tempu ir kiekiais televizijoje, radijuje, laikraščiuose, internete. Vos spėjame sekti nuolat besikeičiančius įvykius, naujienas. Žiniasklaida – tarsi langas, leidžiantis mums pamatyti už jo vykstančius įvykius. Kaip nepasiklysti informacijos galybėje, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti, kaip nepakliūti į manipuliatorių pinkles, kalbamės su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektoriumi Kęstučiu Petrauskiu.

 

Kęstutis Petrauskis ragina skaitytojus nesileisti, kad jais būtų manipuliuojama.– Ar dažnai tenka susidurti su situacija, kai ta pati informacija skirtingose informacijos priemonėse pateikiama skirtingai? Kokios priežastys šio reiškinio? Gal galite pateikti konkrečių pavyzdžių? Kaip skaitytojui nepaklysti, kaip atsirinkti, kur tiesa, kaip „skaityti“ tokią informaciją?
– Reiškinys, kai žmonės skirtingai vertina tą pačią informaciją, bet pateikiamą skirtingose žiniasklaidos priemonėse, pastebėtas jau gana seniai.
Prieš beveik 60 metų JAV prezidento rinkimų debatuose susitiko Džonas Kenedis (John Kennedy) ir Ričardas Niksonas (Richard Nixon). Jų žodžių dvikova buvo transliuojama per radiją ir tuo metu Amerikoje labai išpopuliarėjusią televiziją.
Didžiausias tų debatų netikėtumas buvo tai, kad žmonės, klausę radijo, palaikė R. Niksoną. Jo kalbos maniera, idėjos, pasiūlymai klausytojams pasirodė labai kompetentingi.
Tačiau rinkėjams, žiūrėjusiems televiziją, vienareikšmiškai geresnį įspūdį padarė Dž. Kenedis. Jaunas, energingas politikas pavergė auditoriją. Jis, žinia, buvo išrinktas JAV prezidentu.
Po tų debatų padaryta išvada, kad vaizdas iškreipia žmonių politikos ir bendrai realybės suvokimą. O dar tiksliau – didesnę įtaką daro ne tiek turinys, o įvaizdis. Taigi, nustatyta, kad skirtingos žiniasklaidos priemonės gali daryti ne vienodą įtaką. Televizija, o šiuo laiku ir internetas, dėl savo galimybių pajungti vaizdo, garso efektus, daro didesnę įtaką nei kitos žiniasklaidos priemonės.
Įpratę gauti greitą informaciją neretai skaitome tik antraštes. – Kaip žurnalistų pateikta informacija gali veikti žmones? Ar tai daroma sąmoningai, turint iš anksto numatytų tikslų?
– Mokslininkai jau seniai yra nustatę kaip žiniasklaidoje pateikiama informacija veikia žmones. Žiniasklaidos daromą įtaką galima pastebėti net buitiniame, kasdienybės lygmenyje: kaip rengiamės, ką perkame, kaip leidžiame laisvalaikį, ką aptariame su draugais, kolegomis darbe (orientuojamės į tai, ką matėme, girdėjome, skaitėme).
Komunikacijos moksluose tas poveikis yra vadinamas informacijos efektais. Jie gali paveikti mūsų žinias, nuomonę, padaryti įtaką jausmams, mūsų nuostatoms, elgesiui, veiksmams.
Kaip tai pasireiškia kasdienybėje būtų štai toks pavyzdys: populiariame Egipto kurorte įvyko teroristinis išpuolis prieš turistus. Taigi žmonės pirmiausia sužino apie įvykį. Bet kartu tokia žinia gali paveikti žmogaus emocijas, nuomonę („musulmoniškose šalyse nesaugu, siaučia terorizmas, jis nukreiptas prieš Vakarus“). Galiausiai tai gali paveikti veiksmus. Žmogus gali apsispręsti: „niekada nebevažiuosiu atostogauti ar turistauti į tuos kraštus“.
Žiniasklaidos priemonės, žinodamos kokį efektą padaro informacija, ją gali skleisti sąmoningai (pavyzdžiui, politinėje kontroversijoje palaikant vieną ar kitą partiją, politiką). Bet gali būti, kad efektas padaromas ir nesąmoningai, neplanuotai. Pavyzdžiui, pranešimai apie priekabiavimo skandalą, į kurį įsivėlęs politikas, gali paveikti rinkėjų nusivylimą ne tik konkrečiu politiku, bet ir partija ar net politine sistema.
– Kokias priemones pasitelkia žiniasklaida, norėdama paveikti skaitytoją, pasiekti savo tikslą ar įvykdyti užsakymą?
– Norint, kad informacijos poveikis būtų dar stipresnis, žiniasklaida neretai panaudoja taip vadinamus „rėmus“. Tai yra kai politikai, partijos ar valstybės apibūdinami naudojant vis tuos pačius epitetus, stereotipus. Tam yra panaudojamos metaforos, istoriniai palyginimai, vaizdai, posakiai. Gan ryškus pavyzdys šiuo metu yra žiniasklaidos „kova“ prieš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderį Ramūną Karbauskį. Pastarasis apibūdinamas kaip didžiausias žemgrobys, ūkininkų išnaudotojas, nedoras verslininkas, nesilaikantis įstatymų. Dažnai jis lyginamas su tėvu (ko galima tikėtis iš kolūkio pirmininko sūnaus), naudojamos nuotraukos, kuriuose R. Karbauskis apsirengęs tautiniais rūbais (istorinė metafora – „nešiuolaikiškas“).
Bet prisiminkime, kad panašiai prieš keletą metų buvo apibūdinamas Andrius Kubilius. Jis vaizduotas kaip beširdis, ciniškas politikas, kuriam terūpėjo kaip mažinti atlyginimus, pensijas (nors tai buvo ekonomikos nulemta būtinybė, o ne jo būdo ar veiklos bruožai).
Tokios priemonės naudojamos, kad pasakojama istorija būtų efektyvesnė, kad išryškėtų jos svarba prieš kitus įvykius. Tačiau tuo pačiu akivaizdu: kitokie akcentai, kitos žurnalistinės technikos panaudojimas ir kitokie rėmai, suformuotų kitokį realybės suvokimą.
Dėl informacijos gausos tapo sudėtinga skirti patikimą ir nepatikimą informaciją. – Kaip žmogui, skaitytojui, žiūrovui suprasti, kada jis gauna nešališką informaciją, o kada norima ja manipuliuoti?
– Šiuolaikinės visuomenės narys, siekdamas būti gerai informuotas ir neleisti, kad juo kas nors manipuliuotų, turi suprasti šiuos dalykus. Pirma, kaip informacija yra kuriama. Antra, kokias intencijas turi informacijos kūrėjai. Trečia, turi gebėti atpažinti informaciją, kuria siekiama manipuliuoti. Ketvirta, suprasti, kodėl siekiama manipuliuoti, t. y. paveikti jo jausmus, veiksmus, lūkesčius; Penkta, išsiugdyti gebėjimus perskaityti reikšmes, užkoduotas „tarp eilučių“.
Tai nėra lengva. Kaip to išmokti? Stengtis skaityti ne vieną laikraštį ir ne vieną interneto portalą, žiūrėti ne vieną televizijos kanalą. Analizuoti, lyginti gaunamą informaciją.
Kritiškai pradėti vertinti jau nuo antraštės, pagalvoti ar ja nenorima primesti „įpiršti“ nuomonę. Pagalvoti ar faktai, aplinkybės, pateikiami pranešime tikri, neiškraipyti ar pateikiamos skirtingos nuomonės (t. y. skaitytojui, žiūrovui leidžiama pačiam padaryti savo išvadas).
– Kodėl tai svarbu? Kaip skaitytojui nepaklysti, kaip atsirinkti, kur tiesa, kaip „skaityti“ tokią informaciją?
– Dėl informacijos gausos tampa sudėtinga skirti patikimą ir nepatikimą informaciją. Todėl žmonėmis, jų nuostatomis galima nesunkiai manipuliuoti.
Ypač šias galimybes sustiprino internetas. Mes įpratome gauti informaciją kuo greičiau. Neretai juk net nebeskaitome turinio, o tik peržiūrime antraštes savo mobiliajame telefone. Taigi jas atitinkamai formuluojant paveikti, manipuliuoti galimybių dirva yra labai palanki (ir ne tik Lietuvoje. Amerikos rinkimus, žinia, paveikė Rusija, socialiniuose tinkluose, internete paskelbdama tūkstančius „žinių“, kurių tikslas buvo vienintelis – paveikti eilinių amerikiečių emocijas, nuomonę, o tuo pačiu ir elgesį rinkimų metu).
– Ačiū už pokalbį.

Loreta TUMELIENĖ
Nuotraukos Ričardo PASILIAUSKO ir iš pašnekovo albumo

Pažinimo laboratorija 2020

  • Straipsnio autorės pastebėjimu, tiriamosios žurnalistikos srityje Lietuvoje pirmauja interneto portalas 15min.lt ir LRT (Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija).

    Šiandien tiriamoji žurnalistika vis rečiau yra vienišo tyrėjo, renkančio ir analizuojančio dokumentus, darbas. Visuomenės gyvenimą mainanti žurnalistika – tiriamosios žurnalistikos komandų, turinčių pačių įvairiausių veiklos sričių žinių – programavimo, statistikos, grafinio dizaino, žurnalistikos, ekonomikos ar kitų, rankose. Žurnalistai dirba nebe redakcijose, o yra išsibarstę skirtingose pasaulio šalyse.

  • Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė teigia, kad yra daug temų, vertų rimtų tyrimų. Žinoma, korupcija, bet ne tik ji. Priversti keistis sustabarėjusias, subiurokratėjusias sistemas gali būti ne mažiau efektyvu ir svarbu. Nuotrauka iš Dž. Donauskaitės asmeninio albumo

    Tiriamoji žurnalistika – nelengvas, tačiau be galo įdomus, vertingas žanras. Šios srities žurnalistika ne tik informuoja, pasakoja, bet atskleidžia tai, kas slepiama nuo visuomenės akių. Jos dėka mes tampame labiau išsilavinę, daugiau žinantys, o tuo pačiu – mokantys apsiginti keblioje situacijoje, atskirti melą, propagandą nuo tiesos. Ar Lietuvoje pakanka tiriamosios žurnalistikos publikacijų, laidų? Ar mus tenkina jų kokybė? Iš kokių šalių šio žanro subtilybių galėtume pasimokyti? Apie tai kalbamės su šiandienos „Pažinimo laboratorijos“ eksperte, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite.

  • Pasaulinis žiniasklaidos laisvės indeksas rodo, kad žiniasklaidos laisvės srityje pirmauja Šiaurės šalys. Norvegija atsidūrė pirmoje vietoje, pakeisdama Suomiją, kuri didžiausia žiniasklaidos laisve pasižyminčia šalimi buvo nuo 2010-ųjų iki 2016-ųjų. Antroje vietoje – Švedija, po jų – Suomija ir Danija.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.