Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Medijų ir informacinis raštingumas – kas tai yra ir kodėl mums tai turi rūpėti?

Šiandien gyvename įvairių informacijos srautų apsupty. Rytą pradedame klausydami radijo, netrukus į rankas imame laikraštį, telefoną, kurio pagalba naršome socialiniuose tinkluose, vėliau sėdamės prie kompiuterio, skaitome internetinius naujienų tinklalapius, o dieną užbaigiame žiūrėdami televizorių. Žinios, informacija, įvairūs duomenys šiandien yra lengvai prieinami kiekvienam visuomenės nariui. Tai suteikia mums galimybę dalyvauti visuomenės valdyme, politiniame šalies gyvenime. Visgi viešojoje erdvėje informacija ne visada būna pateikta išsamiai, etiškai ir teisingai, todėl ne visada galime susidaryti teisingą nuomonę apie mums norimus papasakoti dalykus ir procesus. To išvengti padeda medijų ir informacinis raštingumas (MIR). Šiuose puslapiuose bandysime išsiaiškinti kas tai yra, kodėl tai svarbu ir kodėl viso to turime nuolat mokytis.

 

MIR – kodėl tai svarbu?
Praėjusio amžiaus viduryje žodis raštingumas buvo suvokiamas kaip gebėjimas skaityti ir rašyti. Kitaip tariant, gebėjimas priimti ir perduoti žinias. Modernėjant technologijoms, kurios suteikė galimybę žaibišku greičiu priimti ir perduoti žinias, aplink mus ėmė suktis nesuvokiamos aprėpties informacijos srautai. Tokiu būdu tapome informacinės visuomenės piliečiais. Norėdami išgyventi šioje žinių visuomenėje visi jos nariai turi gebėti naršyti informacijos gausoje, efektyviai ieškoti ir rasti jiems reikiamą informaciją, ją kritiškai vertinti ir atsakingai naudoti, t. y., privalo išmanyti medijų ir informacinio raštingumo principus.
Mūsų šalyje, kur pusę amžiaus galiojo sovietinio režimo taisyklės, būdavo aiškiai nurodoma, kaip ir ką galvoti, ką rašyti, skaityti ir kuo tikėti. Daugelį metų nuosekliai ruošta sovietinė propaganda sėkmingai formavo viešąją nuomonę, kuri neatitiko tikrovės. Bėda ta, kad didelė dalis piliečių patikrinti tokios informacijos neturėjo galimybės, galbūt ir neturėjo tam poreikio, nes tai, kas buvo pateikiama kaip tikrovė, ir buvo suvokiama kaip tikrovė. Taigi, gali atrodyti, kad medijų ir informaciniam raštingumui reikalingi įgūdžiai prieštarauja dar visai neseniai galioti nustojusioms taisyklėms.
Tai suprasdami, informacijos rengėjai ir platintojai dažnai naudojasi informacijos vartotojų patiklumu. Dažnai net nesusimąstome, kad mus pasiekianti informacija laikraščių straipsniuose, TV laidose, lauko reklamose, kino filmuose, knygose, gali turėti ne vieną, o daugybę reikšmių, paslėptų minčių, kontekstų ir, deja, ne visada pateiktų kilniais tikslais. Todėl tam, kad išliktume, kad galėtume būti visaverčiais, savo, o ne kažkieno peršamą nuomonę, įsitikinimus ir vertybes turinčiais informacinės visuomenės piliečiais, privalome tobulėti ir ugdyti medijų ir informacinio raštingumo įgūdžius.

MIR reikalingi įgūdžiai
Vieni pirmųjų medijų ir informacinio raštingumo politika Europoje susirūpino UNESCO ir Europos Komisija. Prieš ketvertą metų būtent jie ir suformavo medijų ir informacinio raštingumo terminą bei pateikė jo apibrėžimą. UNESCO 2013 m. parengtame dokumente „Pasaulinės žiniasklaidos ir informacinio raštingumo vertinimo sistema: šalies pasirengimas ir kompetencijos“ medijų ir informacinis raštingumas apibrėžiamas kaip „grupė kompetencijų, kurios įgalina piliečius, naudojantis įvairiais įrankiais, veiksmingai pasiekti, atsirinkti, suprasti, vertinti, naudoti, kurti, skleisti informaciją ir medijų turinį įvairiais formatais įvairioje asmeninėje, profesinėje ir visuomeninėje veikloje“.

 

MIR taikymo aplinkybės
Svarbu paminėti, kad ką tik aptarti MIR kompetencijų elementai nėra taikytini vien informacijai televizijoje, laikraščiuose ar žurnaluose. MIR yra daugialypis reiškinys, todėl svarbu išmanyti ir mokėti taikyti visus, jei reikia ir vienu metu, MIR kompetencijų elementus. Kad būtų lengviau suprasti apie ką kalbame, UNESCO pateikia pagrindines MIR taikymo sritis:

Per daug pasitikime vienu šaltiniu
Visų MIR kompetencijų ir taikymo sričių per vieną dieną, žinoma, neišmoksime. Tai – sudėtingas, ilgas ir kompleksinių įgūdžių reikalaujantis procesas. Tačiau, kad medijų ir informacinio raštingumo klausimu Lietuva turėtų pasitempti ir to mokytis, rodo 2015 m. mokslininko Paolo Celot atliktas žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo lygio tyrimas Europos šalyse. Jo metu buvo tiriamas esamas atskirų ES valstybių medijų ir informacinio raštingumo įsisavinimo lygis, kad būtų žinoma, kuriose srityse šalims reikėtų pasitempti ir kokių kompetencijų vertėtų pasimokyti.
Autoriaus P. Celot (2015) teigimu, vienas geriausiai medijų ir informacinio raštingumo įgyvendinimo ir supratimo lygį iliustruojančių pavyzdžių – piliečių gebėjimas naudoti skirtingas žiniasklaidos priemones ir kritiškai vertinti jose pateikiamą turinį. Autoriaus teigimu, Lietuvoje atlikus pasitikėjimo skirtingose žiniasklaidos priemonėse pateikiamos informacijos tyrimą paaiškėjo, kad dažniausiai jame dalyvavę respondentai pasitiki televizija (48 proc.) ir radiju (46 proc.). 37 proc. teigia pasitikintys internetiniais naujienų portalais, 36 proc. – laikraščiais, 32 proc. – žurnalais, 25 proc. socialiniuose tinkluose pateikiama informacija.

 

Pasitikėjimas skirtingose žiniasklaidos priemonėse pateikiama informacija
Šaltinis: CELOT, Paolo. Assessing Media Literacy Levels in Europe and the EC Pilot Initiative. EAVI Brussels, 2015. 36 p. Prieiga per internetą: https://eavi.eu/wpcontent/uploads/2017/08/assessing.pdf

Tokie rezultatai, P. Celot (2015) teigimu, reiškia, kad pernelyg daug pasitikėdami vienu informacijos šaltiniu ar medijos priemone, šiuo atveju televizija ir radiju, respondentai negali kritiškai įvertinti juose pateikiamos informacijos. Kad tai būtų galima padaryti, jo teigimu, pasitikėjimą informacija reikia išskaidyti ir daugmaž vienodai pasitikėti skirtingais informacijos šaltiniais, juos tarpusavyje lyginti, atsižvelgiant į juose naudojamų informacijos šaltinių rengėjų kompetencijas ir medijų priemonių savininkus.
Achilo kulnas – vangus dalyvavimas ir menkas kritinis mąstymas
Daugelyje tyrimų vertinant medijų ir informacijos raštingumą skaičiuojamas piliečių, turinčių prieigą prie interneto, bendras medijų vartotojų skaičius. Autoriaus P. Celot (2015) teigimu, tokie rodikliai neapsprendžia ar šalies gyventojai gerai išmano informacinio raštingumo principus. Pavyzdžiui, remiantis mokslininko atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje medijomis naudojasi ir prieigą prie skirtingų informacijos šaltinių turi net 98,3 proc. tyrime dalyvavusių respondentų. Interneto prieigą turinčių respondentų skaičius taip pat didelis – 80 proc. Visgi mokslininkas perspėja, kad tai nereiškia, jog esame medijų ir informacinio raštingumo profesionalai. Mums trūksta kritinio mąstymo, kurį įrodo anksčiau aptartas pernelyg didelis pasitikėjimas viena žiniasklaidos priemone. Menką medijų ir informacinio raštingumo profesionalumo lygį iliustruoja ir silpnas dalyvavimas, įsitraukimas į medijų turinio kūrimo procesus. Tik 35,5 proc. tyrime dalyvavusių respondentų sako manantys, jog tokiame procese dalyvauti reikia ir tai patys nuolat daro. Tuo tarpu 64,5 proc. respondentų teigia nematantys būtinybės tai daryti ir to niekada nedaro.

Supažindinsime, informuosime, paaiškinsime
Kad situacija pradėtų keistis į gerąją pusę, svarbu tobulinti medijų ir informacinio raštingumo įgūdžius. Tobulinimas, specialistų teigimu, prasideda nuo mokymosi. Todėl apie MIR vis daugiau pradedama kalbėti mokyklose, kad piliečiai nuo jaunų dienų gebėtų ieškoti informacijos, ją valdyti, apdoroti ir kurti. Tenka pripažinti, kad būtent tokie, akademinėje veikloje dalyvaujantys, universitetinį išsilavinimą įgiję visuomenės nariai geriausiai išmano ir taiko MIR principus. Kiekviena valstybė siekia didinti visuomenės MIR gebėjimus, mat tai – stiprios demokratinės valstybės pagrindas. Todėl svarbu ugdyti ne jaunosios kartos MIR įgūdžius, o į tai įtraukti visą piliečių visuomenę. Tai suprasdamos prie MIR įgūdžių tobulinimo ugdymo prisideda ir įvairios formalaus ir neformalaus ugdymo erdvės, nevyriausybinės organizacijos, švietimo, meno įstaigos, bibliotekos, verslo atstovai. Piliečiams patariama plėtoti partnerystės ryšius tarp šeimų, vietos bendruomenių, ugdymo institucijų. Mes, laikraštis „Suvalkietis“, kaip informacijos rengėjai ir platintojai, siekdami padidinti savo skaitytojų MIR įgūdžius artimiausiu metu pristatysime daugiau panašių straipsnių MIR tema. Šį kartą supažindinę su MIR samprata, sekančiuose straipsniuose MIR tema skaitytojus išsamiau supažindinsime ir paaiškinsime, kas yra medijų, informacinis raštingumas, paaiškinsime žiniasklaidos vaidmenį visuomenėje ir jos veikimo principus, naujųjų medijų naudą ir jų naudojimo principus, propagandos strategijas ir jos atpažinimo būdus.
Parengė Rita LIŽAITYTĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Šaltiniai:
1. CELOT, Paolo. Assessing Media Literacy Levels in Europe and the EC Pilot Initiative. EAVI Brussels, 2015. 36 p. Prieiga per internetą: https://eavi.eu/wpcontent/uploads/2017/08/assessing.pdf
2. UNESCO gairių „Pasaulinė medijų ir informacijos raštingumo vertinimo sistema: šalies pasirengimas ir kompetencijos“ priedą „MIR kompetencijų matrica (antroji pakopa)“, 2013. 122 p. Prieiga per internetą: http://unesdoc.unesco.org/images/0022/002246/224655e.pdf#page=122

 

Eksperto komentaras

Į klausimus apie tai, kodėl medijų ir informacinis raštingumas yra svarbus, kodėl apie tai reikia kalbėti ir tai nuolat mokytis, atsako Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto bibliotekų ir informacijos organizavimo mokslinių tyrimų centro asistentas, knygos „Šiuolaikinės medijos ir informacija: požeminiai garažai Google karalystėje“ bendraautorius dr. Vincas Grigas.

– Kodėl yra svarbu ir kodėl reikia kalbėti apie medijų ir informacinį raštingumą?
– Nes komunikacija ir informacija yra protingos būtybės gyvavimo pagrindas. Tuo ir skiriamės nuo daiktų ir akmenų, kad esame socialios būtybės – noriai bendraujame ir siekiame bendrauti, visos veiklos yra grįstos vienokiu ar kitokiu dalijimusi informacija. Tobulėjant technologijoms atsirado tokie šiandieną masiškai naudojami įrenginiai kaip išmanieji telefonai, kompiuteriai, TV, radijas ar informacijos nešėjai kaip knygos, žurnalai. Ne mažiau svarbus elementas ir aktyviai naudojamos socialinės medijos, kurios papildo žmonių gyvą bendravimą virtualiu. Skelbti, dalintis, kurti informaciją dabar gali kiekvienas ir be jokių apribojimų. Informacijos labai daug ir kyla sunkumų susirasti tinkamą. Tai reiškia, kad mokėti tinkamai naudotis tais įrenginiais, informacijos nešėjais, socialinėmis medijomis, o tai, šioms medijoms sparčiai plėtojantis, nėra jau tokia lengva užduotis. Taip pat turime mokėti atsirinkti tinkamą ir patikimą informaciją, kad neliktume kvailio vietoje pasirėmę melaginga ar netikslia informacija. Svarbu akcentuoti, kad naudojimasis medijomis ir informacija nėra įgimtas, to reikia mokytis lygiai taip pat, kaip reikia mokytis ir kitų dalykų, pavyzdžiui, kaip vairuoti automobilį, megzti, iškepti bruknių pyragą su ledų pagardu.
– Kodėl individui, visuomenei, valstybei reikalingas medijų ir informacinis raštingumas?
– Šiuolaikinės visuomenės pagrindas ir didžiausias turtas yra žinios. Lietuva neturi naftos ar kito lengvai pasiekiamo požeminio turto, todėl turi kliautis tik savo protu. Visuomenė negali sėkmingai funkcionuoti šiuolaikiniame pasaulyje, jeigu nemoka naudotis medijomis savo tikslams pasiekti (dirbti, mokytis), ne tik pramogauti ir katinų nuotraukomis dalintis (tai irgi gerai, bet maža naudos). Taip pat jeigu nemoka susirasti, atsirinkti ir panaudoti informacijos sprendimams priimti. Jeigu nemoka susirasti profesionalaus straipsnio apie šilauogių priežiūrą, bus tiesiog vėjais paleisti pinigai sodinukams įsigyti, bet nesugebėta jiems tinkamai paruošti dirvožemio.
– Kas turėtų imtis iniciatyvos mokant, kalbant apie, skatinant medijų ir informacinį raštingumą?
– Įprastai šios veiklos imasi informacijos profesionalai – bib­liotekininkai. Jie nuo seno turi patirties valdyti didelius informacijos kiekius, taip pat yra tie, kurie noriai domisi naujausiais medijų pasiekimais bei turi patirties užsiimti edukacine veikla. Lietuvoje neretai medijų raštingumas yra plėtojamas atskirai nuo informacinio raštingumo. Medijų raštingumo plėtojimu daugiau užsiima įvairios nevyriausybinės organizacijos, besidominčios medijomis, o informaciniu raštingumu – bibliotekos. UNESCO rekomenduoja juos plėtoti kartu.
– Kaip kiekvienas pilietis gali prisidėti prie savo ir savo aplinkos žmonių medijų ir informacinio raštingumo ugdymo?
– Daug nereikia, tereikia būti draugišku ir būti linkusiu diskutuoti, išgirsti kitą. Geriausias būdas yra pasidalinti su kaimynu, draugu ar giminaičiu savo patirtimi naudojantis medijomis, išgirsti, ką kiti daro kitaip ir gal pritaikyti sau. Taip pat kalbėtis su kitais apie išgirstą faktą, naujieną, kuri sukėlė klausimų, abejonių, papiktino. Gal paaiškės, kad tas faktas buvo klaidinantis, nes kaimynas žinąs kur parašyta kitaip. Gal naujiena melaginga, nes draugo giminaitis, kuris buvo toje istorijoje aprašytas, yra tikintis ir šeimos žmogus, o buvo apšauktas pašlemėku.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.