Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Medijų turinio analizės būdai ir taikymo aplinkybės

Praėjusio šeštadienio (vasario 17 d.) „Suvalkiečio“ numeryje rašėme apie medijų ir informacinio raštingumo sampratą. Išsiaiškinome, kad informacija, kuri mus pasiekia, neturėtume besąlygiškai pasitikėti. Viską, ką perskaitėme, išgirdome, pamatėme, turime vertinti kritiškai, tikrinti, analizuoti, apie tai diskutuoti, keistis nuomonėmis, įžvalgomis su draugais ir kaimynais. Šį kartą aiškinsimės, kokius veiksmus reikia atlikti norint analizuoti arba dekonstruoti žiniasklaidos turinį.

 

Medijose pateikta informacija dažnai neatspindi realaus tikrovės vaizdo, todėl jų siunčiamoms žinutėms, informacijai turime būti kritiški.Suprasti visumą  ir atskirus elementus
Visos žiniasklaidos rūšys remiasi ženklų, prasmių užkodavimu ir dekodavimu (iškodavimu). Turinio autorių užduotis yra užkoduoti prasmes, turinio vartotojų, skaitytojų – jas dekoduoti. Kitaip tariant, skaitytojui tenka užduotis iššifruoti medijose naudojamus ženklus, nag-rinėti jų elementus, kad suprastų, kaip, kodėl ir kokiu tikslu informacija yra sukurta. Šie procesai yra vadinami medijų dekonstravimu – teksto, vaizdo elementų skaidymu, atskirų jų dalių supratimu, kuris padeda suvokti medijų turinį, jų visumą.
Kaip tai padaryti? Kokiais kriterijais remiantis, kokius klausimus keliant reikia dekonstruoti, kitaip tariant, suprasti naujienas, kaip žinoti, kokią žinutę mums siunčia jų sudarytojas, ar jo siunčiama žinia yra patikima ir teisinga?
Projekto „Naujienų raštingumo ugdymas: kaip suprasti medijas“ autorės prof. Auksė Balčytienė, prof. Kristina Juraitė, prof. Audronė Nugaraitė (2016) pateikia tokią naujienų dekonstravimo seką ir siūlo kelti tokius klausimus1:
1. Naujienų straipsnio santrauka. Pavadinimas, autorius (žurnalisto pavardė, naujienų agentūra), publikavimo data, leidėjas, medijų priemonė. Jei ši informacija yra pateikiama, vadinasi, už ją kažkas prisiima atsakomybę, todėl galima daryti prielaidą, kad ji yra patikima.
2. Kuo pagrindžiamas žinojimas? Iš kur žurnalistas žino tai, ką žino? Savo žinojimą jis turi pagrįsti informacijos šaltiniais, kurie turi būti:
• aiškiai įvardinti (ar šaltinis yra aiškiai įvardintas ir matosi jo ryšys su pateikiama informacija? Jei tai nepadaryta, žurnalistas turi paaiškinti priežastis);
• autoritetingi (ar komentuojantis žmogus yra analizuojamos problemos, aprašomos naujienos žinovas?);
• cituojami (ar naudojamos tiesioginės šaltinio mintys ir tai cituojama, ar tik persakoma?)
• nešališkai parinkti (ar šaltinis turi kokios nors naudos iš to, kas apie šią naujieną yra pateikiama žurnalisto?);
• pateikia teisingą, patikrintą, patikimą informaciją (ar tai įrodoma tekste, ar tai neprieštarauja tam, ką jūs, kaip skaitytojas, jau žinote?).
3. Teksto ir kitų panaudojamų medijų (iliustracijų, nuorodų, video) įvairovė ir reikšmingumas. (Ar visos šios medijų priemonės naudojamos prasmingai ir tikslingai? Kaip dar kitaip būtų galima praturtinti šią naujieną ir jos galutinį pateikimą skaitytojui?).
4. Informacijos šališkumas. (Ar autorius kalba neutraliai, ar laikosi išankstinės pozicijos?).
5. Skaidrumo, atsiskaitomybės prieš skaitytojus jausmas. (Ar žurnalistas išaiškina, kodėl pasirinkti būtent šie informacijos šaltiniai ir kaip šis pasirinkimas veikia tai, ką sužinome? Ar atsakingai ir tiksliai nurodo informacijos šaltinius?).
6. Tiesos paieškos. Ar informacija teisinga? (Ar tai matyti? Ar tai išties išsamus, o gal skuboto rašymo įspūdį kuriantis rašinys? Kokios informacijos stinga pilnesniam, informuotesniam žinojimui sukurti?).
7. Ką įvardintumėte kaip naujienos „vedinius“? Kodėl ši naujiena yra publikuojama? (Svarbi, aktuali (laike), artimo poveikio, didelio poveikio ir svarbos, matyti konflikto užuomazgos, įdomu, smalsu, pokytis (kažkas pasikeitė: pagerėjo ar pablogėjo), prasminga, netikėta).
8. Pirmas, bendras įspūdis, asmeninė nuomonė apie tai, ką sužinome iš pateikto straipsnio. (Kas patraukia dėmesį? Ar ši informacija parengta profesionaliai (ar matyti, kad į aptariamą klausimą/situaciją buvo gilintasi, įsitraukta, išanalizuota)? Ar argumentai pagrįsti? Ko siekiama šiuo straipsniu: keisti nuomonę, suburti bendruomenę, ieškoti sutarimo, intriguoti, dramatizuoti, parduoti, reklamuoti? Ar šis straipsnis daro įtaką tam, ką jau žinojote anksčiau? Ką sužinojote naujo? Kaip jūs pats save vertinate šios temos atžvilgiu – ar tai jums įdomu, motyvuoja gilintis į temą? Koks skaitytojas esate jūs: kritiškas, priekabus, nepatiklus, o gal palaikantis, atsargus? Ar ši tema kontroversiška? Ar dar liko neatsakytų klausimų, jei taip, kokie jie?)

Norėdami teisingai suprasti medijų turinį jį vartojant nuolat turime sau kelti ir atsakinėti į įvairius klausimus.Turime nuolat klausinėti
Autorius R. Sakadolskis (2007) pateikia šiek tiek paprastesnę, tačiau taip pat naudingą ir aktualią naujienų analizės schemą. Jis siūlo atsakinėti į šiuos 7 klausimus2:
1. Kas yra rašinio autorius? Įprasta, jog rašinio autorius yra konkretus asmuo, kurio vardas ir pavardė pateikiami jo pradžioje arba pabaigoje. (…) Skaitytojui svarbu žinoti, kas autorius, nes žurnalistas asmeniškai atsako už medžiagą, kurią pateikia savo pavarde. (…) Jeigu autorius ar šaltiniai nepažymėti, kritiškas skaitytojas bus linkęs abejoti informacijos patikimumu. Kodėl rašoma anonimiškai? Ar esama pagrindo įtarti, jog tai užsakyta medžiaga, ypač jeigu rašinyje pateikiamas vertinimas arba nuomonė? (…)
2. Kaip apibūdinamas veikėjas? Kokiais žodžiais apibūdinami pagrindiniai rašinio veikėjai? Ar jiems priskiriamos neigiamos etiketės? Pavyzdžiui, ką reiškia posakiai „prieštaringai vertinamas“ arba „liūdnai pagarsėjęs“, ypač kai jie vartojami pirmą kartą paminėjus pavardę? Kaip tokios etiketės mus nuteikia minėto asmens atžvilgiu?
3. Kas yra citatos autorius? Citata yra viena galingiausių žurnalisto priemonių, nes skaitytojas ją priima kaip autentišką pasisakymą be žurnalisto interpretacijos. Žurnalistas tarsi pasitraukia į šalį, kviesdamas skaitytoją pasižiūrėti, ką sako pašnekovas. Skaitytojai yra įpratę tikėtis, jog tai, kas parašyta tarp kabučių, iš tiesų buvo pasakyta įvardyto asmens. (…) Tačiau dažnai problemų dėl pašnekovo pasisakymų iškyla, kai svarbiausioji informacija yra paliekama už citatos ribų. Pavyzdžiui, jeigu rašoma, jog policijos pareigūnas paneigė „ėmęs kyšį iš Seimo nario, kurį sustabdė už eismo taisyklių pažeidimą“, svarbiausioji informacija – paneigimas – nerašoma tarp kabučių. Kritiškas skaitytojas tokiu atveju suabejos, kodėl taip yra. Ar iš tikrųjų pareigūnas paneigė ėmęs kyšį? (…)
4. Ar sužinome faktus ir aplinkybes? Profesionaliai parengtame informaciniame rašinyje greičiausiai rasime įvykio arba reiškinio istoriją, sužinosime apie kitus panašius įvykius arba reiškinius, pasiskaitysime apie jų poveikį, susipažinsime su įvairiais vertinimais.
Skaitytojas skaitydamas informacinį tekstą turi rasti atsakymus į klausimus: Kas? Ką? Kur? Kada? Kodėl? Kritiškas skaitytojas kreipia ypatingą dėmesį į pirmuosius keturis klausimus. Jeigu bent į vieną klausimą nėra aiškaus atsakymo, kritiškas skaitytojas turi pagrindą paklausti – kodėl rašinys pasirodė būtent šiuo metu ir šioje žiniasklaidos priemonėje?
5. Ar sužinome autoriaus nusistatymą ir nuomonę? Tarp dažniausiai girdimų priekaištų žurnalistams yra tas, kad jie bruka skaitytojui savo požiūrį, savo įvykių arba reiškinių interpretaciją (…). Tačiau informaciniame rašinyje visiškai neįdomi žurnalisto nuomonė; čia įdomi nuomonė tų žmonių, kurie iš tiesų kažką žino apie rašinyje aptariamą reikalą. Jeigu žurnalistas nori pateikti savo vertinimą, jis turi rašyti komentarą, kurį skaityti ar neskaityti rinksis žiniasklaidos turinio vartotojas. Tačiau yra ir kita nuomonė. Rinkdamas informaciją, vertindamas jos reikšmingumą, kalbėdamasis su žmonėmis, žurnalistas dažnai pamato tai, kas kitiems nėra akivaizdu, suvokia tai, kas kitiems nesuprantama. Tokios įžvalgos, įskaitant nuomones, praturtina informacinį rašinį ir būtų nenaudinga, jeigu autorius apie savo sukauptą patirtį tylėtų. Visgi žurnalistas turi savo nuomonę pateikti kaip nuomonę, o skaitytojas ją skaitydamas suprasti, jog tai ne informacinio žiniasklaidos turinio dalis.
6. Ar pateikiama vertinimų ir nuomonių įvairovė? Skaitydamas informacinį rašinį, kritiškas skaitytojas bando nustatyti, ar jame yra pateikiamos visų pagrindinių įvykių arba reiškinių dalyvių nuomonės. (…) Jeigu temoje aptariamas ginčas, kartais užtenka pateikti teigiamus ir neigiamus vertinimus, dalyti pasisakymus į „už“ ir „prieš“, bet dažnai toks skirstymas yra dirbtinis. Dažnai reikia ieškoti daugiau nuomonių. Kritiškas skaitytojas, įdėmiai perskaitęs faktus ir pasisakymus, klausia, ar būtų galima ir kitaip interpretuoti aprašomą padėtį? Jeigu taip, kodėl žurnalistas tuo nepasirūpino?
7. Ką sužinome iš pirmo žvilgsnio? Šiandien daugelis mūsų skaitome laikraštį daugmaž tokiu būdu: pasižiūrime į antraštę, paskaitome, kas riebiomis raidėmis parašyta paantraštėje, pasižiūrime į nuotrauką, kas po ja parašyta, galbūt akimis permetame likusią medžiagą, skaitydami riebiomis raidėmis rašinyje išbarstytas paantraštes. Ir viskas – mes „perskaitėme“. (…) Ir čia atsiranda terpė manipuliacijoms. Kritiškas skaitytojas, pasižiūrėjęs į antraštę, paantraštes, nuotraukas ir kas po jomis parašyta, iškels sau klausimą – ką aš sužinojau? Ar antraštėje man peršama nuomonė, kitaip sakant, ar antraštė jau siūlo nuosprendį, išvadą, dar nepradėjus skaityti? Ar nuotrauka tendencinga, pvz., ar asmuo pavaizduotas patraukliai, ar nelabai? Ar jis prisimerkęs, išsišiepęs, persikreipęs? Kritiškas skaitytojas nepamiršta perskaityti visas rašinyje išbarstytas paantraštes ir paklausti, ar jomis kuriamas asmens arba institucijos įvaizdis, ar peršama išvada? Ar esama ryšio tarp nuotraukos ir antraštės arba kitos riebiomis raidėmis skelbiamos medžiagos? Ar jos viena kitą papildo, teikia nuomonę apie asmenį, instituciją? Jeigu taip, kritiškas skaitytojas supras, kad siekiama jį iš anksto nuteikti, dar nepradėjus skaityti rašinio“ (Sakadolskis R., 2007, p. 48–54).

Viskas tam, kad nepatektume į kreivų veidrodžių karalystę
Atsakinėdami į šiuos klausimus, kai skaitote straipsnius laikraščiuose, internetiniuose naujienų tinklalapiuose, žiūrite TV reportažus, kino filmus, jūs geriau suprasite informacinio turinio tikslą, jo siunčiamą žinutę, potekstę, kontekstą ir siekiamą poveikį. Klausite, kodėl visai tai svarbu? Todėl kad medijos ne visada pateikia realų tikrovės vaizdą. Dažniau jos yra tikrovės atspindys, tam tikros jos dalys. Tokiu būdu, būdami neatidūs, nekritiški, mes patenkame tarsi į kreivų veidrodžių karalystę, kur vaizdą matome ne tokį, koks jis yra, o tam tikrose vietose pailgintą, kai kur sutrumpintą, padidintą arba sumažintą. Todėl tik keldami klausimus ir į juos atsakinėdami, lygindami medijų tekstus, mes, skaitytojai, galime susidaryti realų tikrovės, mus supančio pasaulio, vaizdą.
Priešingu atveju, Kęstučio Meškio (2010) teigimu, medijų pranešimai gali sukelti tokius padarinius3:
1. Elgesio padariniai. Šiuo atveju žmogus atlieka kai kuriuos veiksmus, pavyzdžiui, išreiškia agresiją, perka tam tikrą prekę arba balsuoja per rinkimus. Šiems 29 padariniams daug dėmesio skiria socialinio aspekto tyrinėtojai. Tačiau realiai nustatyti elgesio padarinius labai sunku.
2. Nuostatos padariniai. Jie susiję su nuostatų susiformavimu. Pavyzdžiui, pažiūrėjęs reklamą žmogus gali susidaryti palankesnę nuomonę apie vienokį ar kitokį daiktą. Veikiant nuostatoms formuojamas mąstymas ir net pasaulėjauta.
3. Kognityviniai (pažintiniai) padariniai – kognityvinis efektas, kai įsisaviname naujas žinias, arba tada, kai masinio informavimo priemonės „primeta dienotvarkę“, sukeisdamos naujienų akcentus, nukreipdamos žmogaus dėmesį nuo aktualių politinių ir socialinių problemų į ideologines problemas, pavyzdžiui, valdžios atstovų rinkimus ir pan.
4. Fiziologiniai padariniai – tai procesai, kurie, veikiami masinių komunikacijos priemonių, turi įtakos žmogaus fiziologijai, jo organizmui. Toks poveikis ir jo analizė tampa vis aktualesnė“ (Meškys, 2010, p. 30–31).

Šaltiniai:
1. Balčytienė Auksė, Juraitė Kristina, Nugaraitė Audronė (2016). Naujienų raštingumo ugdymas: kaip suprasti medijas. Prieiga per internetą: http://kaipsuprastimedijas.lt/i-ka-atkreipti-demesi-dekonstruojant-naujienas.
2. Sakadolskis Romas (2007). Kaip kritiškai skaityti laikraštį ir kam to reikia? Žiniasklaidos skaid-rumas. Vilnius: Eugrimas.
3. Meškys Kęstutis (2010). Kaip valdyti medijas: audiovizualinių projektų prodiusavimo pagrindai. Vilnius: Grupė.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.