Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Medžioklė būna visokia

Selemonas PALTANAVIČIUS Gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas,  knygų autoriusSvarstant Medžioklės įstatymo pataisas ir siūlant įteisinti medžioklę su lanku, kyla daug diskusijų. Diskusijos, kaip sakė senovės romėnai – sveikų ir protingų žmonių pokalbis. Taigi tebūnie jis toks. Tačiau diskusija galima, kai kalbėtojai žino viską arba, kai žino, ką nori pasakyti. Štai ir dabar sugrįžtame prie seno klausimo – medžioklės su lankais. Kodėl sugrįžtame? Taigi, 1992 metais šis būdas buvo įteisintas. Ar jis buvo kultivuojamas? Tikrai ne. Todėl toliau apie tai kalbame tikėdamiesi, kad atsiras, kas kalbės kitaip. Gal taip išsivystys diskusija?
Šiandien kalbėti apie medžiok­lę ir jos prigimtį lyg ir keista: žinoma, kad tik pradėję medžioti ir valgyti mėsą mūsų tolimi protėviai tapo Homo sapiens, taigi, protingaisiais žmonėmis. Jie patys to nežinojo, tačiau jų nervinės veiklos skatinami veiksmai leido jiems tobulėti. Šeimos vyrai medžiotojai buvo ne tik garantija genčiai, bet ir stimulas tobulėti protingajai žmonijai. Kaip seniai tai buvo, tiesa? Tačiau, jei pažvelgsime plačiau – visai neseniai, nes tai neskaičiuojama milijonais metų, o paprastas žvirblis (kaip rūšis) yra daug kartų „vyresnis“ už medžiojantį žmogų.
Lankas, ietis, pagaliau paraku užtaisomas šautuvas buvo jau kitokio progreso ženklai. Šiandien galvojame, kad visa tai tapo praeitimi. Tačiau taip sakydami klaidiname save ir visuomenę. Be to, tie, kas neigia medžioklę, negali pripažinti, kad žmonija padarė klaidų, kurias ištaisyti, ko gero, nepavyks net to aktyviai siekiant. Kokios jos?
Pasirodo, kad dėl žmogaus veik­los pakeistoje aplinkoje (kai kur tikrajai gamtai likę vos keli procentai natūralios gamtos) neliko nieko kito, kaip žaisti pagal netikusias taisykles – reguliuoti žmogui žalą darančių gyvūnų populiaciją arba veisti tuos, kuriuos žmogus išnaikino. Ar galima sustoti ir to nedaryti? Ko gero, šiandien tai jau neįmanoma. Taigi medžioklė, kaip vienų rūšių gausos ir kitų rūšių apsaugos priemonė, turi gyvuoti. Kol kas niekas nepasiūlė nė vieno racionalaus būdo šiai problemai kitaip spręsti. Siūlymas nedaryti nieko yra bandymas pabėgti nuo atsakomybės. O mums tokių žmonių ir tokių pareiškimų nereikia.
Grįžkime prie dabar mums neįprasto medžioklės būdo – lankininkystės arba medžiojimo naudojant lanką. Turėtume manyti, kad tai, panašiai kaip ir medžioklė su ietimi, su spąstais ir tinklais, yra labai senas amatas. Tačiau pripažįstant jo archaiškumą reikia pasakyti, kad medžioklinis (ir sportinis) lankas modifikavosi, pasikeitė. Tie, kas nežino tokios medžioklės principų, gali susidaryti nuomonę, kad žmogaus rankose laikomas lankas pavirsta superginklu, galinčiu grobį pažeisti už šimtų metrų. Tačiau tai – tik neišsipildžiusių vaikystės svajonių vaisius. Iš tiesų medžioklinis lankas yra tik protingo, labai mokyto, labai pasiruošusio medžiotojo įrankis. Ar šiandien jį galime laikyti konkurentu šaunamajam ginklui?
Lanko su temple ir strėlėmis laikyti praeities ginklu negalima. Jis yra labai galingas, o naudojant technines priemones – ir labai pavojingas. Europoje kai kur jis tebenaudojamas praktiškai nuo akmens amžiaus (tik modernizuotas), tačiau kadangi medžioklė seniai nėra išgyvenimo laidas, lankas yra tik sporto įrankis. Šiandien Europos teisė leidžia medžioklę su lanku ir strėlėmis. Primenu, kad Lietuvoje ši medžioklės rūšis buvo leista 1992 m., bet po kiek laiko buvo panaikinta. Beveik visos Europos Sąjungos valstybės tokią medžioklę leidžia. Paskutinės tokį sprendimą 2017 m. priėmė Danija, taip pat ir Suomija, leidusi su lankais medžioti kanopinius žvėris, išskyrus briedžius.
Norint apžvelgti visą medžiok­lės su lankais praktiką ir ją reglamentuojančią teisę, prireiktų daug laiko. Ar Lietuva netaps kitokia, nei visos Europos valstybės, ar čia nesubujos lankininkų armija? Kai kas mano, kad taip ir bus. Tačiau pastarieji turbūt niekada rankose nelaikė lanko ir neskaitė knygų apie indėnus. Net ir didžiausi skeptikai mano, kad optimalus medžiotojų su lanku skaičius Lietuvoje neviršys 50. Optimistai sako: jų bus 30. Žinoma, tam bus sukurta tiekimo sistema, aptarnavimo. Verslui tai bus nemenkas stimulas.
Pažiūrėkime į medžiotojus-lankininkus kitose valstybėse. Kad ir JAV, Didžiosios Britanijos salose. Jiems keliami reikalavimai yra kur kas aukštesni, nei medžiotojams su šaunamuoju ginklu. Tam jie turi ilgai ruoštis, išlaikyti egzaminus, mokėti begalę biologinių dalykų. O po to sėlinti, tykoti, kol žvėris ar paukštis (kad ir laukinis kalakutas) prieis per 25–30 metrų. Tikrai niekas nemedžioja žvėries, esančio už 50 ar 70 metrų, nes iš tokio atstumo tikimybė jį nukauti yra niekinė. O sužeistas ir nerastas žvėris yra ne tik gėda, bet ir galimybė netekti teisės medžioti šiuo būdu. Visos strėlės yra su medžiotojo žymomis, tad tokia strėle sužeistas, kritęs žvėris yra labai svarbus įrodymas.
Tačiau grįžkime į Lietuvą. Nepanašu, kad medžiotojų su lanku staiga atsirastų daug. Nepamirškime, kad leidžiamas medžioklės būdas su plėšriaisiais paukščiais postūmio atsirasti sakalininkams nedavė. Čekai, beje, su plėšriais paukščiais medžioja ir seniai, ir aktyviai. Britai – taip pat. Taigi, ar mūsų bandymai ginčytis dėl tokio medžioklės būdo dar kartą nerodo, kad mes kalbame ne apie esminius dalykus? O jei kalbame, ar tikrai turime argumentų, ar gaudome palankų vėją? Jei neturime, gal nekalbėkime. Čia panašiai, kaip su ta menama vilkų poveikio tyrimo praktika – jeigu eisime miesto (kad ir Vilniaus) centrine gatve ir praeivių klausime, ar nebijote vilko, gausime visai įdomų, bet nieko nesakantį rezultatą. Taip, tie, kas vaikšto miesto gatve, tikrai jo nebijo. Tačiau paklauskite tiek pat pamiškės gyventojų, kur vilkas vasarą išpjovė avis, ožkas ir dar nugvelbė keletą veršiukų, ir rezultatas bus kitoks. Tai ko mums reikia: apklausos rezultato, ar protingo sprendimo?

Selemonas PALTANAVIČIUS
Gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas,
knygų autorius

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.