Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Medžioklės įpročius reikės keisti

Arūnas PRANAITIS Žuvinto biosferos rezervato direktoriusŽmonės medžioja įvairiausiais būdais ir priemonėmis, todėl pasakyti, kad viena priemonė yra geresnė už kitą, kai rezultatas galiausiai tas pats – prarandama gyvybė, yra ganėtinai sunku. Ką pakeis padidėjusi medžioklinių ginklų įvairovė? Tikrai nepalengvins medžiojamų gyvūnų kančių, nebent paįvairins medžiotojų emocijas. Kiek medžioklėje, kaip ir kitaip žudant, yra humanizmo – sunku spręsti. Todėl iškart pasakyti, kad lankas yra blogiau už šautuvą, nesiryžčiau. Tačiau yra labai daug kitokių niuansų, ypač susijusių su medžioklės reguliavimu, kurie, ko gero, yra ne naujai siūlomų įrankių ir priemonių naudai.
Pirmiausia, manau, reikėtų įvertinti, ar tikrai yra racionalus ir logiškas pagrindas, kuriuo vadovaujantis Medžioklės įstatymo pataisų rengėjai vadovavosi: „nes tylus šūvis kaip lanko yra privalumas medžioklėje, ypač prie gyvenamųjų teritorijų. Tyli medžioklė yra praktikuojama daugelyje šalių, ir tai yra būdas apsaugoti gyventojus nuo šūvių keliamo triukšmo“. Ir taip gyvenvietėse ir šalia jų nemedžiojama. O visur triukšmo, jei jo ir būna per medžiokles, vienas kitas lankininkas nesumažins. Nebent visus medžiotojus privalomai apginkluotume tik lankais, kuo nelabai tikiu.
Kita vertus, šūvio garsas yra svarbus medžioklės kontrolei, o kontrolė iki šiol svarbi gyvūnų apsaugos dalis: nelegaliai gyvūnų nušaunama ne tiek mažai ir medžiojant lankais nustatyti pažeidimus būtų tik sunkiau.
Yra daugybė sudėtingų niuansų, susijusių su tokių ginklų registravimu, laikymu. Kol kas niekas apie tai nekalba, o reiktų susimąstyti.
Realios grėsmės gamtai gali sukelti nereguliuojama ir neatsakinga medžioklė, o tokių pasitaiko tikrai nemažai. Man, kaip gamtininkui, kur kas labiau rūpėtų diskutuoti, ar mums išvis reikalinga įvairi ir įmantri laukinių gyvūnų medžioklė žinant, kaip sparčiai nyksta daugelis rūšių, ypač paukščių. Laukinių medžiojamų paukščių sąrašas yra ilgas nežiūrint to, kad tik vos kelios medžiojamos rūšys yra šiuo metu nenykstančios: didžiosios antys, kelios žąsų rūšys: baltakaktė, pilkoji, želmeninė. Ar tinka medžioti kitas rūšis, kai jų per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo keletą kartų? Nežinau, kodėl medžiotojų klubai nesiorientuoja, sakykime, į jų pačių užaugintus ir į laisvę paleistus fazanus ar didžiąsias antis. Jei būtent tokia medžioklė dominuotų, net ir dėl medžioklės įrankių būtų kur kas mažiau diskusijų.
Tai, kad visuomenė linkusi manyti, kad šiuo metu leidžiama sumedžioti per mažai vilkų, ko gero, yra labiau išskirtinio dėmesio šitai rūšiai pasekmė. Vilkų daugėja, bet statistika neliudija, kad jų padarytos žalos dydis per pastaruosius metus išaugo. O tai, kad apie vilkus daugiau kalbama, yra ir dėl žiniasklaidos, ir matyt, dėl besikeičiančio vilkų elgesio. Sudėtinga pasakyti, kodėl pas mus lapės ar vilkai tapo mažiau baikštūs ir mažiau vengia žmogaus. Taip yra daugelyje Europos šalių. Gyvenimo sąlygos toms rūšims nedaug keičiasi, kaime mažėja gyventojų, žmonės kur kas mažiau laiko praleidžia dirbdami žemės ūkio darbus, tad sodybvietės jau senokai vilkui nėra išskirtinės grėsmės vieta. Lapėms – netgi atvirkščiai. Klausimas, kada paskui lapes šalia negyvenamųjų sodybų nevengs apsigyventi ir vilkai? Jų populiaciją reguliuoti šiaip jau nėra lengva, ypač žinant, kad informacijos apie vilkus turime kur kas mažiau, nei reikėtų.
Visai nepavydžiu Aplinkos ministerijos specialistams, kurie iš ganėtinai skurdžių apskaitų duomenų bando nustatyti vilkų skaičių šalyje. Atlikti žiemos apskaitas ant sniego bent jau Suvalkijoje yra retai pasitaikanti proga. Duomenų registracijos sistemos, kuri rinktų duomenis iš stebėtojų visus metus apie vilkus taip pat neturime. Todėl pasakyti, kiek dabar vilkų šalyje – du šimtai, trys šimtai ar daugiau – galima tik su didžiule paklaida. Tad, kaip moksliškai nustatyti statistiškai pagrįstus sumedžiojimo limitus, neturiu supratimo. Yra kita vilkų medžioklės pusė – Žuvinto rezervate mes dažnai matome sužeistų vilkų. Iš kur jie ateina, jei šioje saugomoje teritorijoje medžioklės limitai neišduodami? Manau, kad medžiotojai šiuo atveju tikrai ne šventi, ypač kai visuomenėje diskusijos dėl vilkų nesibaigia.
Kitas dalykas – nereiktų užmiršti, kad vilkų pasiskirstymas šalyje yra netolygus. Ir jei viename regione jų žala tikrai bus didesnė, kitur, ypač jei vilkas susiranda pakankamai maisto gamtoje – visiškai menka. Vilkai pjovė stirnas, avis ir prieš penkiasdešimt, ir prieš šimtą metų. Bet niekada anksčiau naminiai gyvuliai nebuvo laikomi taip laisvai, kaip dabar. Visada arčiau sodybos, o naktį – tvarte. Todėl mes turime nuolat mokytis, kaip susigyventi su tuo plėšrūnu, o ne pirmiausia griebtis šautuvo.
Gamtininkai, kaip ir ūkininkai, taip pat nerimauja ir dėl šernų. Taip jau gavosi, kad pas mus populiariausia šerno medžioklė: pasišėriau, prisijaukinau ir šaunu kada patinka. Jei dar įsirengi vaizdo kamerą, išvis šerno nušovimas nesukelia jokio vargo. Tačiau tokie sočiai maitinami šernai šalia gamtos teritorijų yra tikra nelaimė ant žemės perintiems paukščiams ir daugeliui retų augalų rūšių, visokioms gegužraibėms, kurių svogūnėliai žemėje šernams labai gardūs. Tokių, pusiau ferminių šernų medžioklė kažin, ar yra pati romantiškiausia, bet mūsiškiai medžiotojai dažnai kitokios ir neįsivaizduoja. Nebent užeitų kiaulių maras (tik naivus gali manyti, kad taip nebus), ir nori nenori šernų medžioklės įpročius reikės keisti.
Arūnas PRANAITIS
Žuvinto biosferos rezervato direktorius

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.