Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Neįgaliųjų integracija į darbo rinką: iššūkiai ir galimybės

Gruodžio 3-ąją buvo minima Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2017 m. pabaigoje mūsų šalyje netekto darbingumo pensijos buvo mokamos 242 tūkst. gyventojų. Renginių gausa, neįgaliesiems rodomas viešųjų įstaigų, įvairių nevyriausybinių organizacijų dėmesys turėtų reikšti, kad šią itin pažeidžiamą visuomenės dalį suprantame, esame jiems tolerantiški ir pasirengę padėti. Deja, pasibaigus renginiams su dainomis ir gražiomis kalbomis, neįgalieji grįžta į realybę, kuri nėra jiems labai draugiška. Neįgaliųjų atžvilgiu vis dar jaučiamas gailestis, nerimas dėl keistos išvaizdos ar elgesio. Neįgalieji atstumiami – dėl to jiems sunku susipažinti, megzti socialinius ryšius, įsidarbinti. Neįgaliųjų sunkumai integracijos į darbo rinką srityje – vieni didžiausių. Negaudami darbo neįgalieji dažnai susiduria su psichologinėmis problemomis, juos lydi vienatvės, nevisavertiškumo, silpnumo, beprasmybės jausmai, nes darbas – viena esminių asmens tapatumo dalių.

Susirūpinta tik atkūrus Nepriklausomybę
Apie tai, kad neįgalieji yra pernelyg nuvertinami ir diskriminuojami buvo susirūpinta dar Antrojo pasaulinio karo metais. Tuomet pradėta kalbėti apie neįgalaus ir sveiko žmogaus lygiavertiškumo svarbą, užsiimta kurti visuomenines organizacijas, kurios būtų atviros visiems, tarp jų ir neįgaliesiems. Deja, mokslininkai pastebi, jog sovietinėje Lietuvoje neįgaliųjų socialinė padėtis labai pablogėjo – sovietinė valdžia stengėsi sudaryti visuomenei įspūdį, kad neįgalieji neegzistuoja.
Apie neįgaliųjų integraciją ir jų lygiateisiškumą iš naujo pradėta kalbėti tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę: 1991 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, kurio vienas tikslų – užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės integracijos principus, apibrėžti socialinės integracijos sistemą, jos prielaidas bei sąlygas, neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančias institucijas, neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymą, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimą, specialiųjų poreikių nustatymo ir tenkinimo principus.

Ketinimai – geri, realybė – sudėtinga
Šiuo metu galioja ir daugiau neįgaliųjų teises reglamentuojančių teisės aktų, kurie įtvirtina lygias piliečių teises bei galimybes įsilieti į darbo rinką neįgaliems asmenims. Nors ketinimai – geri, realybė – sudėtinga ir neįgaliesiems nepalanki. Lietuvos užimtumo tarnybos skaičiavimais, 2017 metais teritorinėse darbo biržose buvo įsiregistravę 10521 neįgalusis. Per tą patį laikotarpį įsidarbino tik 52,3 proc. teritorinėse darbo biržose įsiregistravusių neįgaliųjų.
Profesoriaus Jono Ruškaus teigimu, siaurų neįgaliųjų įsidarbinimo galimybių priežastys yra kompleksinės: institucijos yra nepritaikytos asmenimis su negalia, informacija apie laisvas darbo vietas ir konkursus joms užimti ne visada pasiekia neįgaliuosius, įsidarbinimo procedūros yra neprieinamos ir netiesiogiai diskriminuojančios. Pastebima, kad didžioji dalis darbdavių neturi jokių žinių apie neįgaliųjų gebėjimus ir netiki, kad jie sugebėtų atlikti darbą kokybiškai. Taip pat vyrauja nuomonė, kad neįgalieji dėl savo negalios negali būti lygiaverčiai darbo rinkos nariai, jog jie neatliks savo darbo taip gerai, kaip galėtų atlikti „sveiki“ žmonės. J. Ruškaus teigimu, darbdaviai neretai mano, kad neįgalieji – tik papildoma atsakomybė ir daugiau pareigų jiems ir kolektyvui. Dažnai nepagrįstai galvojama, kad priėmus neįgalųjį į darbą, darbo aplinką jam teks pritaikyti pagal jo poreikius, tačiau tiesa ta, kad ne visiems neįgaliesiems asmenims reikia kažko ypatingo – viskas priklauso nuo negalios rūšies ir pobūdžio, kurių į darbo pokalbį nepakvietus asmens gali nesužinoti.

Darbinė veikla gerina neįgaliųjų sveikatą
Nors darbdaviai darbinti neįgaliųjų asmenų neskuba, tačiau bent kiek galintiems dirbti neįgaliesiems darbas yra gyvybiškai reikalingas. Pirmiausia, darbas jiems padeda užtikrinti stabilias pajamas, nes neįgalumo pašalpa tikrai nėra tokio dydžio, kuri galėtų užtikrinti orų neįgaliojo gyvenimą. Negana to, darbas jiems suteikia galimybę įsitraukti į socialinį ir ekonominį gyvenimą, kurie neįgaliajam gali atverti visaverčio gyvenimo galimybes. Moksliniai tyrinėjimai įrodo, jog dirbdamas žmogus įgauna galimybę bendrauti, dirbdami žmonės jaučiasi svarbūs, reikšmingi, darbas jiems suteikia galimybę reikšti savo nuomonę ir tapti naudingais. Psichologijos atstovai, tyrinėjantys asmenybes, teigia, jog darbas žmogui padeda sutelkti dėmesį, leidžia tobulėti ir reikšti save. Todėl dirbantieji, priešingai nei bedarbiai, gali siekti aukštesnių tikslų ir atrasti tikruosius save. Darbas žmogui suteikia socialinę vertę, visuomenės pažinimą, suteikia galimybę atlikti svarbius socialinius vaidmenis už šeimos ribų, formuoja atsakomybės jausmą. Kuo daugiau socialinės veiklos žmogus turi – tuo geresnė jo gyvenimo kokybė. Nėra nustatyta, kad darbas psichinę negalią turintiems žmonėms sukeltų koncentracijos, atminties ar kitų pažintinės veiklos sutrikimų. Priešingai, įrodyta, jog dirbantys, psichinę negalią turintys asmenys, rečiau lankosi pas gydytojus nei nedirbantys. Darbas teigiamai veikia ne tik sveikatą, bet ir santykius su žmonėmis, didina pasitikėjimą savimi ir palengvina ligos kontrolę.

Valdžia siūlo įvesti neįgaliųjų kvotas
Suprasdama neįgaliųjų užimtumo, įtraukimo į darbinę veiklą naudą, valdžia skatina neįgaliųjų integraciją į darbo rinką. Šiuo metu Seime kaip tik svarstomas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siūloma nustatyti neįgaliųjų darbo vietų kvotų sistemą viešojo sektoriaus organizacijoms. Jei siūlomas projektas įsigaliotų, viešojo sektoriaus organizacijose neįgalių darbuotojų skaičius turėtų sudaryti ne mažiau kaip 5 procentus bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu šiose organizacijose yra 50 ir daugiau darbuotojų. Kai kas tokius Seimo siūlymus vertina dviprasmiškai, nes tai apribotų darbdavių teisę rinktis darbuotojus pagal jų išsilavinimą, patirtį, kompetencijas. Tačiau tikimasi, kad nauja tvarka padėtų sumažinti nedirbančių neįgaliųjų skaičių, kuris šiuo metu siekia beveik 115 tūkst.
Šaltiniai: Ruškus, J. (2007). Neįgaliųjų profesinė karjera ir jos projektavimas: būklė ir galimybės. Tyrimo ataskaita. Šiauliai: Šiaulių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnyba, Šiaulių universitetas.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.