Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Politinė reklama – neatsiejama politikos ir rinkimų dalis

2019-uosius galima tituluoti rinkiminiais metais, nes šiemet vyks net treji rinkimai: savivaldos, prezidento ir Europos parlamento. Politinėms partijoms, komitetams ir kandidatams tai reiškia didžiulį darbymetį – tenka rengti informaciją, rinkėjus skatinančią dalyvauti rinkimuose ir atiduoti balsus už juos. Tai – legalus, teisėtas ir neišvengiamas rinkiminės kampanijos elementas. Tokią informaciją kandidatams svarbu skleisti tikintis, kad pavyks atsidurti norimame poste, rinkėjams ji reikalinga norint geriau pažinti kandidatus – juk vargu ar rinksimės tą, apie kurį žinome mažai arba nežinome nieko.
Atrodo, puikiai žinome, kad iš plakato gatvės stende besišypsantis politiko veidas, lydimas įvairių šūkių ir sąrašo numerio, yra priskiriamas politinei reklama, tačiau ar žinome, kuo skiriasi politinė reklama nuo politinės agitacijos? Ar žinome, kad politinė reklama skleidžiama socialiniuose tinkluose turi būti žymima, kaip ir reklama spaudos leidiniuose, lankstiniuose ar reklaminiuose stenduose?

 Vaizdinę reklamą politikai žymi atsakingai ne tik šiemet. Rinkiminės kampanijos metu 2016 metais kandidatai į Seimą vaizdinei politinei reklamai keliamų reikalavimų laikėsi taip pat atsakingai.Siekia gauti mūsų balsus
Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) skelbia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualios nuomonės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos tautos valios formavimą. Informacija gali būti dalijamasi labai įvairiais tikslais – siekiant paskleisti naujausias žinias, įvykius, norint išmokyti, plėsti žinojimą apie įvairius procesus, idėjas ir sąvokas. Informacija taip pat gali būti skirta paveikti vartotojus, tikslines grupes, tam, kad šios vartotų tam tikras prekes ar paslaugas. Tokios informacijos skleidimas yra vadinamas reklama. Žodynai reklamą apibrėžia kaip labai specifinę informacijos formą, kuri ne tik skatina vartojimą, bet ir siekia gauti norimą naudą, pavyzdžiui, suformuoti tam tikrą nuomonę, požiūrį. Todėl galima nesunkiai suprasti, koks yra politinės reklamos tikslas – paveikti potencialius rinkėjus atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su konkrečia politine partija, politiku ar viešosios politikos klausimu. Paprasčiau tariant, skatinti rinkėjus atiduoti balsus už konkrečius kandidatus.

 

Politinė reklama ≠ rinkiminė agitacija
Pastaruoju metu politinės rek­lamos, kuri siekia paveikti mūsų, rinkėjų, veiksmus – nors vežimu vežk. Reklamuojasi ir kandidatai į prezidentus, ir kandidatai į Europos parlamentą, ir kandidatai į merus, savivaldybių tarybas. Tiesa, šiuo metu besireklamuojantys kandidatai į minėtas pozicijas skleidžia nebe politinę reklamą, o rinkiminę agitaciją. VRK pastebi, jog sąvokos politinė reklama ir rinkiminė agitacija nėra tapačios, tačiau labai dažnai esame linkę jas laikyti vienareikšmėmis. VRK paaiškina, jog politinė reklama galima nuolat, neraginant balsuoti konkrečiuose rinkimuose. Jos pagalba politikai gali kurti teigiamą partijos ar atskiro kandidato įvaizdį, propaguoti idėjas siekiant politinių tikslų ateityje. Tuo tarpu rinkiminė agitacija yra politinės reklamos rūšis, kuri turi specifinį tikslą – atitinkamais veiksmais agituoti rinkėjus balsuoti už vieną ar kitą partiją ar atskirą kandidatą konkrečių rinkimų metu. Tiesa, abiem atvejais politinės reklamos privalo būti žymimos.
VRK praneša, kad ir politinė reklama platinama nuolat, ir rinkiminės kampanijos metu, platinant ją spausdintos politinės reklamos skelbimo ar publikacijos puslapyje (periodinėje spaudoje), lankstinuke (pirmajame ar paskutiniame atvarte, matomoje vietoje), plakate (matomoje jo pusėje) ar kitame politinei reklamai rinkimų (referendumo) agitacijai skirtame gaminyje, nepriklausomai nuo jų platinimo būdo ir vietos, turi būti nurodytas užrašas „Politinė reklama“ arba „Rinkimų agitacija“, arba „Referendumo agitacija“, taip pat užrašas, nurodantis apmokėjimo šaltinį, politinės reklamos užsakymo numerį, užrašas, informuojantis apie viešosios informacijos rengėją ar skleidėją ir spaustuvę ar gamintoją, spaudinių tiražas, jei politinė reklama skleidžiama ne periodinėje spaudoje.

Politinės reklamos tendencijos nesikeičia. Dominuoja ryškūs kandidatų atvaizdai, lydimi partijų sąrašų.Vaizdinę reklamą žymi atsakingai
Peržvelgus miesto reklamų stenduose kabančias reklamas, iš kurių žvelgia kandidatai į Savivaldybės tarybą, mero poziciją, taip pat paanalizavus vaizdinius politinės reklamos maketus laikraščiuose, videofilmukus reklaminiuose ekranuose, visose reklamose pavyko pastebėti minėtus politinei reklamai keliamus reikalavimus. Keblesnė situacija socialiniuose tinklalapiuose. Socialiniuose tinkluose susirinkusi gausi žmonių bendruomenė. Skleisti politinę reklamą ten dabar itin populiaru. Pakanka vos kelių mygtukų paspaudimo ir informacija pasklinda plačiuose interneto vandenyse. Dėl šios priežasties kandidatai socialinius tinklus politinės reklamos sklaidai išnaudoja itin aktyviai.

Peržiūrėjus į Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos savivaldybių tarybas kandidatuojančių asmenų socialinių tinklų paskyras, informacijos, kuri būtų nesusijusi su rinkimais, rasti gana sunku. Politikai ten dalijasi rinkiminiais plakatais, videofilmukais, nuotraukomis, partijų sąrašais. VRK pastebi, kad internete skleidžiama politinė reklama, priklausomai nuo jos formos, turi būti pažymėta kaip spaudoje arba kaip radijuje, arba kaip televizijoje skleidžiama politinė reklama, visais atvejais turi būti nurodoma „Politinė reklama“ arba „Rinkimų agitacija“ ir lėšų šaltinis. VRK informuoja, kad neatlygintinai skleidžiant politinę reklamą socialiniuose tinkluose ar įvairiose nuotraukų, įrašų ar pan. dalijimosi svetainėse, kuriuose informacija pagal socialinio tink­lo ar svetainės nuostatas skleidžiama neatlygintinai, politinės rek­lamos žymoje turėtų būti nurodyta, iš kokių lėšų yra ar bus apmokėtas politinės reklamos parengimas arba kad politinę reklamą parengė pats politinės kampanijos dalyvis. Skleidžiant politinę reklamą, jos žyma turi būti neatskiriama politinės reklamos dalis dėl to, kad, kitiems vartotojams pasidalijus nuoroda savo paskyroje ar svetainėje, politinės reklamos žyma išliktų.
Politinę reklamą, platinamą socialiniuose tinkluose, kontroliuoti ypač sudėtinga.Reikia pripažinti, kad kandidatai šio reikalavimo laikosi gana atsakingai. Bent jau kol kas neteko matyti nuotraukos ar maketo, iš kurio žvelgtų kandidatas su sąrašo numeriu ir kuriuose nebūtų parašyta, jog tai – politinė reklama.

Riba tarp informacijos ir politinės reklamos – plona
Kiek sudėtingiau su tekstiniais įrašais ir vaizdo žinutėmis. Pavyzdžiui, apsilankius atsitiktiniame kandidato į savivaldybių tarybas socialinio tinklalapio profilyje galima pamatyti daugybę įrašų, kuriuose jie išsako savo nuomonę vienokiais ar kitokiais klausimais, dalijasi patirtimi, įspūdžiais iš įvairių švenčių, renginių. Ne visi jie pažymėti užrašais „politinė reklama“ – tik kai kurie. Bet gal visi ir neturi būti pažymėti? Riba tarp politinės agitacijos ir paprastos informacijos šiuo atveju labai slidi. VRK skelbia, kad jei politinė partija ar asmuo dalyvauja politinėje kampanijoje, kandidato biografija, asmeninė nuomonė, informacija apie vertybes, vykdomą visuomeninę veiklą, apie tai, ką numato daryti išrinkus, tiesioginis ar netiesioginis skatinimas rinkti (ar nerinkti) naujus ar esamus narius, taip pat kita informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa yra laikomi politine reklama.
Pasirodo, sukontroliuoti socialiniuose tinkluose skleidžiamą reklamą itin sunku. Todėl siekdama paskatinti pilietiškų žmonių dalyvavimą užtikrinant skaidrius ir sąžiningus rinkimus praėjusių metų rudenį VRK išplatino pranešimą, kuriuo kvietė visus geros valios visuomenės atstovus pranešti apie pastebėtą politinę reklamą internetinėje erdvėje: naujienų portaluose, įstaigų ir įmonių bei organizacijų internetinėse svetainėse, socialiniuose tinkluose.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.