Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Prasidėjo nauji energetikos laikai (Eksperto komentaras)

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius:
Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius– Per pastarąjį dešimtmetį pasaulio energetikoje įvyko milžiniški pokyčiai. Kažkada brangiu žaislu laikoma atsinaujinanti energetika tapo dominuojančia. Tiesa, kol kas dar ne pagal gaminamos energijos kiekius, bet pagal naujai įrengiamus pajėgumus ir pagal pritraukiamas į šią sritį investicijas. Apie du trečdalius energijos gamybos pajėgumų, įrengtų pasaulyje per 2017 metus, buvo naujos vėjo ir saulės elektrinės. Likęs trečdalis – tai gamtinių dujų, anglies, branduolinės elektrinės kartu sudėjus.
Iš kur tokie pokyčiai? Ar investuotojus skatina investuoti rūpestis dėl klimato kaitos? Iš dalies taip. Energiją gaminant iš atsinaujinančių išteklių, į aplinką neišmetami teršalai. Tačiau pirminė priežastis yra ta, kad vėjo ir saulės elektrinės jau dabar gamina elektrą pigiau, nei bet kokios kitos elektrinės. Per pastaruosius penkerius metus vėjo elektrinių gaminamos elektros savikaina nukrito beveik per pusę, o saulės elektrinių – septyneriopai! Visa tai pasiekta, vystantis naujosioms technologijoms.
Nenuostabu, kad požiūris į atsinaujinančią energetiką keičiasi ir Lietuvoje. Naujoje energetikos strategijoje numatyti ambicingi tikslai iki šio amžiaus vidurio visą Lietuvoje gaminamą energiją pasigaminti atsinaujinančius ištek­lius naudojančiose elektrinėse. Lietuvoje sąlygos tam puikios. Lietuvai atsinaujinanti energetika yra kaip obuolių pyragas – ji neturi jokių trūkumų. Ji pigiausia, žaliausia, ji kuria naujas darbo vietas įmonėms, jau dabar gaminančioms naująsias technologijas Lietuvoje, arba žmonėms, tas technologijas prižiūrintiems. Ir, skirtingai, nei kitose valstybėse – atsinaujinančios energetikos plėtra nenaikina senų darbo vietų, o tik mažina energijos importą. Mes neturime angliakasybos, naftos ar dujų pramonės, kuri patirtų nuostolius, mažėjant jų poreikiui. Be to, Lietuvoje yra puikios technologinės sąlygos vystyti atsinaujinančiai energetikai – puikios elektros jungtys su kaimynais, leidžiančios pasikeisti energija, kai mums jos trūksta ar kai per daug, mes turime Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, kuri leidžia energijos gamybos pertekliaus metu sukaupti energiją ir ją atiduoti vėliau, kai nešviečia saulė ir nepučia vėjas.
Dar viena atsinaujinančios energetikos tendencija yra jos decentralizacija. Jei anksčiau pasaulyje vyravo milžiniškų kompanijų milžiniški projektai, net Lietuvos energetikos politika buvo panaši į strateginių projektų sąrašą, kai mažoms įmonėms ir atskiriems žmonėms buvo paliekama tik pritarti ir mokėti už energiją, tai dabar žengiama visiškai priešinga kryptimi. Pagaliau energetikos politika matoma kaip dešimčių tūkstančių smulkių investuotojų inicijavimas. Investuotojų, kuriems valstybė sudaro palankias sąlygas investuoti į savo elektrines arba į šias elektrines investuoti susikooperavus su kaimynais.
Taip, kol kas tai daugiau gražūs tekstai strategijoje ir žavios politikų kalbos, bet faktas, kad nedidelės saulės elektrinės gamina elektrą pigiau, nei vartotojams kainuoja tą elektrą įsigyti iš elektros tinklo, leidžia tikėtis, kad proveržis šioje srityje greitai bus. Tuo labiau kad jau dabar sudarytos sąlygos vadinamiesiems gaminantiems vartotojams elektros energijos perteklių patiekti į elektros tinklus, o vėliau – kai gaminančio vartotojo saulės elektrinė negamina pakankamai elektros, pasiimti „savo elektrą“ atgal iš tinklo.
Taip, kol kas dar už šią paslaugą gaminantiems vartotojams reikia mokėti elektros tinklų operatoriui, o investicijos į saulės elektrinės atsipirkimo laikas siekia 10–12 metų, tačiau nuo vasaros vidurio Vyriausybės žadamos subsidijos tokias elektrines planuojantiems įsirengti žada, kad investicija leis sumažinti gaminančio vartotojo sąnaudas ne po 10–12 metų, o jau nuo pat pirmo elektrinės eksploatacijos mėnesio.
Aš siūlyčiau labai atidžiai domėtis galimybėmis gauti valstybės paramą bendruomenėms, planuojančioms investuoti į atsinaujinančią energetiką. Naujoje ES Atsinaujinančios energetikos direktyvoje yra numatyta, kad ES valstybės turi sukurti atskiras valstybės paramos schemas bendruomenėms, kurios kooperuojasi ir stato bendras elektrines ir katilines. Toks planas įrašytas ir Lietuvos energetikos strategijos projekte. Energetinėje bendruomenėje daugiau nei pusę elektrinės nuosavybės privalo turėti vietinis verslas ir čia gyvenantys fiziniai asmenys, o elektrinės galia neturi viršyti 18000 kW.
Kol kas tai dar tik planai, bet jau dabar rajonuose esančioms bendruomenėms siūlyčiau atidžiai sekti naujienas spaudoje.
Taigi, ateina nauji energetikos laikai. Domėkitės. Visiems pokyčiams vykstant daugiausia išlošia tie, kurie pokyčių keliu žengia pirmi.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.