Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Propagandos tikslai ir su ja susijusios grėsmės

Saugumas informacinėje erdvėje, informacinis karas Lietuvoje. Priešiškų informacinių operacijų taikiniai ir tikslai mūsų šalyje. Kaip atpažinti propagandą, kaip nepasiduoti jos įtakai? Tai – šiandien itin aktualios temos. Apie jas kalbamės su Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitike, vyriausiąja specialiste Aukse ŪSIENE.

Auksė ŪSIENĖ– Kaip propaganda skverbiasi į mūsų kasdienį gyvenimą?
– Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį vasario mėnesį mes išgyvenome ypatingą tautinį pakilimą. Dar niekad prie namų neplevėsavo tiek daug trispalvių. Minios žmonių veržėsi žiūrėti profesoriaus Liudo Mažylio atrasto Nepriklausomybės akto. TV ekranuose ir renginiuose dominavo šventinė nuotaika. Taip šventę matė didžioji dauguma mūsų šalies piliečių.
Kiek kitaip savo šalies gyventojams apie mūsų šventę pasakojo vienos kaimyninės šalies žurnalistė. Pasak jos, šalis esą paskendusi vidinėse rietenose, garbina prieštaringai vertinamas asmenybes, o Vilniaus Gedimino prospekte deginti laužai primena nacistinės Vokietijos paradus.
Šis žurnalistinis pasakojimas yra propagandinio – įnformacinio karo klasikinis pavyzdys, kai džiaugsmingą šventę, kuri kelia gyventojų pasididžiavimą savo valstybe, jos istorija, norima sumaišyti su purvais, kelti visuomenėje nusivylimo, nepasitenkinimo nuotaikas, mažinti piliečių pasitikėjimą valstybe, taip pat šmeižti ir falsifikuoti Lietuvos istoriją. Šiuo reportažu siekta sukelti ir priešiškumą mūsų šaliai, kadangi pateikiamas iškreiptas jos įvaizdis, esą mes esame nacizmą garbinanti valstybė.
– Kaip apibūdintumėte informacinį karą? Kokios jo ištakos?
– Jau pats žodžių junginys pasako, kad tai karas, o jo ginklas – informacija. Jeigu šiek tiek plačiau, tai informacinis karas – tam tikra informacinių priemonių visuma, nukreipta kurios nors vienos valstybės prieš kitą valstybę ar valstybes, siekiant paveikti tų valstybių visuomenes, jų nuotaikas ar valdžios sprendimų priėmimo procesą informacinio karo vykdytojo naudai. Šiandien jau niekam ne naujiena, kad prieš Lietuvą vykdomas itin intensyvus informacinis karas. Kiekvienas mes esame informacijos vartotojai, kasdien gauname ją skleidžiamą įvairiausiais būdais: per televiziją, radiją, internetą, socialinius tinklus, spaudą. Klausimas, ką vartojame, kokią informaciją gauname, iš kokių šaltinių ji mus pasiekia? Reikia suprasti, kad ta skleidžiama informacija nėra tik informavimas apie tam tikrus įvykius ar valstybėje, pasaulyje vykstančius procesus, dažnai tai propaganda blogąja šio žodžio prasme, kurios tikslas – sistemingai formuoti propagandos skleidėjui naudingą suvokimą.
Informacinio karo ištakos iš tikrųjų yra labai senos. Daliai Lietuvos visuomenės dar neblogai pažįstama sovietiniais laikais skleista propaganda ir apie pačią Sovietų sąjungą (kaip viskas yra gražu ir gerai), ir apie Vakarų pasaulį (kaip ten viskas baisu ir blogai). Iš istorijos žinome ir apie nacių skleistą propagandą ir Vokietijos piliečiams, ir užkariautų šalių visuomenėms, tačiau informacinio karo ištakos dar senesnės, jos iš tikrųjų siekia tūkstančius metų. Dar VI amžiuje prieš Kristų kinų mąstytojas ir karo meno žinovas Sun Tzu traktate „Karo menas“ yra rašęs, jog „menas yra ne kovoti kiekviename mūšyje, o sugebėti palaužti priešininko valią priešintis be kovos“.
– Kokie yra pagrindiniai propagandos, nedraugiškų žinučių, reportažų taikiniai Lietuvoje?
– Jau keletą metų pagrindiniai propagandos taikiniai yra Lietuvos istorija, kariuomenė, NATO aljansas, Europos Sąjunga, mūsų vidaus ir užsienio politika, kultūra. Deja, tenka konstatuoti, kad propaganda mus pasiekia ne tik iš nedraugiškų kaimyninių valstybių, konkrečiai iš Rusijos ir kai kuriais atvejais Baltarusijos, bet turime jos skleidėjų ir savo valstybės viduje. Čia kalbu apie tuos atvejus, kai negatyvi, melaginga informacija, dezinformacija, vadinamosios „fake news“ – netikros naujienos įvairiais būdais ir priemonėmis yra skleidžiamos tyčia, norint sukelti visuomenėje nepasitenkinimą, skatinti nusivylimo nuotaikas, klaidinti, skaldyti visuomenę. Ir tokia tyčinė veikla tikrai neturi nieko bendra su žodžio laisve ar kitokia nuomone, galimybėmis objektyviai kritikuoti valdžios veiksmus, ką mums užtik-rina Konstitucija ir demokratinė mūsų valstybės santvarka. Toks dezinformacijos pavyzdys yra šmeižto kampanija prieš vieną svarbiausių Lietuvos partizaninio karo vadų Adolfą Ramanauską-Vanagą. Tiksliai žinoma, jog rašytojos R. Vanagaitės mesti melagingi kaltinimai buvo pasitelkti nenorint, jos pačios žodžiais tariant, kad „metai būtų pavadinti KGB agento ir Tarybų Sąjungos apologeto vardu“. Taip pat šiuo precedento neturinčiu dezinformaciniu išpuoliu minėta rašytoja siekė kompromituoti, sumenkinti ir apšmeižti mūsų nacionalinį kovos už laisvę herojų, o su juo ir visą 1944–1953 m. partizaninį karą, vykusį po Antrojo pasaulinio karo.
– Kodėl kultūra tampa manipuliacijos priemone?
– Tikrai norėčiau ir neabejoju, jog ne aš viena, kad menas, kultūra nebūtų painiojami su politika, kaip mes dažnai girdime, bet deja, tenka konstatuoti, kad Rusija kultūrą jau daug metų išnaudoja savo informaciniams ir net geopolitiniams tikslams pasiekti. Daugelis mūsų šalies gyventojų dar prisimena, o kiti žino, kas 1940 metais važiavo į Maskvą „Stalino saulės“ parvežti. Juk iš esmės tai buvo vien kultūros ir švietimo atstovai, kurie paveikti sovietinės propagandos, ja įtikėję palaidojo Lietuvos valstybingumą. Ne išimtis – ir šie laikai. Vis dar tenka išgirsti ne tik iš Rusijos kultūrai atstovaujančių žmonių, kaip puiku buvo gyventi Sovietų sąjungoje, bet ir mūsų kultūros veikėjai kartais pasisako, švelniai tariant, keistai, kai prabyla ne apie kultūrą, bet apie mūsų šalies galimybes gintis, jas menkindami, kai priešina kariuomenę su kultūra, švietimu.
Pati kultūra manipuliacijos priemone tampa todėl, kad ji veikia emocijas, jausmus, kelia nostalgiją. Pasižiūri, pavyzdžiui, filmą „Trys sekundės“, kur rodoma SSRS krepšininkų pergalė prieš amerikiečius Miuncheno olimpinėse žaidynėse 1972 metais, ir nejučia pradedi sirgti ne už mūsų dabartinius sąjungininkus amerikiečius, bet už sovietinę krepšinio rinktinę. O juk filmas apie antrąją Lietuvos religiją – krepšinį, ir ten dar žaidžia mūsų legenda Modestas Paulauskas. Filmo kūrėjams šiuo atveju reikėjo tik teisingai sudėlioti propagandos žinutes, didžiojoje dalyje filmo scenų pridėti sovietinių simbolių ir pasisekimas garantuotas.
– Ar istorinės asmenybės gali būti naudojamos šiuose kariuose? Kaip?
– Jau minėjau, kad ne tik gali būti, bet ir naudojamos. Mano minėtas A. Ramanauskas-Vanagas arba Modestas Paulauskas. Mes turime visą istorinių asmenybių „panteoną“, kurie yra išnaudojami informaciniame kare: pradedant nuo pagoniškos Lietuvos valdovų Mindaugo, Gedimino, Algirdo ir kitų, teigiant, jog jie buvo visai ne lietuviai, o slavai ir stačiatikiai, baigiant 1944–1953 m. partizaninio karo vadų ir žymiausių partizanų šmeižimu, esą jie buvo banditai, nacistiniai nusikaltėliai, nekaltų civilių gyventojų žudikai.
– Kaip atpažinti dezinformaciją ir propagandą?
– Yra keletas klausimų, į kuriuos sau atsakius galime tai atpažinti: ar informacijos šaltinis patikimas, ar panaši informacija aptinkama ir kituose šaltiniuose, kuo remiamasi straipsnyje, reportaže, kam priklauso informacijos sklaidos šaltinis arba kas jį finansuoja, „kam naudinga“ skleidžiama vienokia ar kitokia „naujiena“. Be abejo, apskritai reikia domėtis tuo, kas vyksta šalyje, pasaulyje, žinoti savo istoriją, tuomet bus lengviau atpažinti ir priešišką naratyvą (pasakojimą). Taip pat kiek tai įmanoma patartina žinoti priešininko veikimo būdus ir tikslus, taktiką. Apskritai ilgalaikio informacinio karo tikslas yra paruošti mūsų šalį (kitas šalis, prieš kurias vykdomas informacinis karas taip pat), mūsų visuomenę galimai okupacijai. Ir tai visai nereiškia, kad ta okupacija bus rytoj, tai gali būti ir yra ilgalaikis strateginis tikslas, kad ir po 10 ar 30 metų. Pigiau yra milžiniškas lėšas kiekvienais metais skirti propagandai ir taip palaužti visuomenės valią priešintis, įtikinti pakeisti valstybės strateginio vystymosi kryptį, tarkime, į Rytus, o ne į Vakarus, nei pradėti atvirą ginkluotą konfliktą.
– Kaip kovoti su propaganda ir informacinėmis atakomis?
– Jau minėjau propagandos atpažinimo priemones, todėl vienas iš kovos būdų – žinojimas, kad tai vyksta, atsakingas informacijos vartojimas, taip pat dezinformacijos neplatinimas, nesidalijimas ja socialiniuose tinkluose. Be abejo, atsakingos ir tam tikros valstybinės institucijos, kurios stebi ir identifikuoja informacines atakas, apie tai informuoja visuomenę. Žurnalistai, rašantys apie informacinį karą, irgi prisideda prie jų atpažinimo, visuomenės švietimo, ačiū jiems.
– Kokie, jūsų nuomone, nauji projektai galėtų stiprinti tautinį identitetą?
– Nesakyčiau, kad tai turėtų būti kažkas labai nauja. Asmeniškai aš labai norėčiau, kad Lietuvoje ar net ir Holivude būtų sukurti stiprūs meniniai istoriniai filmai. Juk mes turime neįtikėtinai turtingą istoriją, pradedant nuo valstybingumo atsiradimo karaliaus Mindaugo laikais iki Sąjūdžio. Čia yra ir nuotykių, ir žygdarbių, ir pasiaukojimo, taip pat neįtikėtinų meilės istorijų. Būtų be galo šaunu, jei prie tokio ar ir kitų projektų prisidėtų ne tik valstybė, bet ir pilietiškas verslas.
– Ačiū už įdomų pokalbį.

Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.