Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Psichologinė ir emocinė pagalba pagyvenusiems žmonėms – telefonu

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 metų pradžioje Marijampolės savivaldybėje šimtui vaikų iki 15 metų teko 136 pagyvenę, 65 metų ir vyresni žmonės. Kitaip tariant, kas penktas Marijampolės savivaldybės gyventojas yra 65 metų arba vyresnis. Tokia statistika – ne tik mūsų savivaldybėje, bet ir visoje Lietuvoje. Apskritai, Lietuva yra viena tarp sparčiausiai senstančių Europos valstybių.
Senstantys asmenys susiduria ne tik su fizinėmis kliūtimis – kur kas didesnis iššūkis jiems yra išgyventi psichologinius sunkumus – vienatvės, nevisavertiškumo jausmą, artumo, draugystės trūkumą. Bandydamas suprasti šias pagyvenusių žmonių bėdas ir jas numalšinti, 2016 m. Mariaus Čiuželio labdaros ir paramos fondas įsteigė „Sidabrinę liniją“ – nemokamą draugystės ir bendravimo telefonu paslaugą, kuri padeda spręsti visuomenės ir vyresnio amžiaus žmonių vienišumo, socialinės atskirties ir bendravimo trūkumo problemas, suteikiant senoliams galimybę vėl džiaugtis oriu, prasmingu, visaverčiu gyvenimu. Apie tai, kaip veikia „Sidabrinė linija“, kalbamės su jos įkūrėju Mariumi ČIUŽELIU.

M. Čiuželis kartu su savanoriais, kurie nuolat kalbasi su daugybe pagyvenusių Lietuvos žmonių – juos išklauso, teikia emocinę paramą.– Kaip supratote, jog reikalinga teikti psichologinės pagalbos paslaugą telefonu vyresnio amžiaus žmonėms?
– Dažnai tenka išgirsti, kad Lietuvos visuomenė sensta bene sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje. Jauni išvyksta, likusiųjų daugumą sudaro vis vyresni žmonės. Skaičiuojama, jog šiuo metu mūsų šalyje gyvena apie 500 tūkst. senolių, pusė jų yra visiškai vieni. Dažną jų kamuoja vienatvės, nevisavertiškumo jausmas, daugybė senų žmonių serga. Nepaisant niūrios kasdienybės, visi tie žmonės nori bendrauti, kalbėtis, turėti ryšį su kitais žmonėmis.
Kad jie gautų tai, ko jiems labai trūksta, mums reikia visai nedaug pasistengti – tiesiog norėti su jais bendrauti. Kad vyktų bendravimas, žmonėms nebūtina susitikti akis į akį – galima naudotis telefonu. Tai supratę 2016 metų viduryje kartu su mano vardo labdaros ir paramos fondu pradėjome vykdyti projektą „Sidabrinė linija“ ir senyvo amžiaus žmonėms suteikėme galimybę turėti telefoninį draugą, su kuriuo galima reguliariai kalbėtis įvairiausiomis temomis, aptarti kasdienes aktualijas ar tiesiog pasišnekučiuoti.
Bendravimo poreikis ypač stip­rus anksčiau aktyvų gyvenimo būdą propagavusiems senoliams: amžinojo poilsio išėjus sutuoktiniui, draugui, pašlijus sveikatai ir užsidarius tarp keturių sienų vienatvė gali itin slėgti. Viena pašnekovių yra pasakiusi, jog linksmiau, kai pasišneki, kitaip gyvenimas atrodo panašus į vilko. Ji prisipažino, kad buvo ne kartą pamaniusi, jog nekalbėdama pamirš kaip apskritai tarti žodžius.
– Kaip veikia „Sidabrinė linija“? Ar paslauga yra visiškai nemokama?
– Taip, pašnekovams pokalbiai „Sidabrinėje linijoje“ yra nemokami. Nei registracija telefonu 8 800 80020, nei nuolatinis bendravimas su savanoriais nieko nekainuoja. Visas telekomunikacijų, rinkodaros, savanorių parengimo ir kitas išlaidas finansuoja „Sidabrinės linijos“ projektą vykdantis M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas kartu su kitais fondo rėmėjais – savivaldybėmis, įmonėmis ir organizacijomis, geros valios žmonėmis.
Pajutę poreikį būti išklausyti ar tiesiog norėdami susirasti pašnekovą nuolatiniam bendravimui telefonu, senoliai turėtų skambinti nemokamu telefonu 8 800 80020. „Sidabrinės linijos“ konsultantės juos išklausys, suteiks pagalbą, patars ir užregistruos draugystės ir bendravimo telefonu paslaugai. Registruotis į „Sidabrinę liniją“ gali patys senoliai arba jų artimieji, draugai ir kaimynai, juos prižiūrintys socialiniai darbuotojai, slaugytojai, savanoriai ar kiti geros valios žmonės. Su kiekvienu senoliu, kuris parodo norą tapti „Sidabrinės linijos“ pašnekovu, mes pirmiausia išsamiai pasikalbame patys.
Tokiu būdu susipažįstame, išsiaiškiname, kas jam ar jai konkrečiai rūpi, kuo domisi ar kuo gyvena, prireikus užregistruojame nemokamai psichologo konsultacijai, o tiesiog mėgstantiems ir norintiems bendrauti parenkame „telefoninį draugą“ – pašnekovą savanorį nuolatiniam bendravimui „Sidabrinėje linijoje“.
– Kaip vyksta senolio ir savanorio bendravimas „Sidabrinėje linijoje“?
– Matydami, jog pagal interesus ir pomėgius galima sudaryti puikų pašnekovų senolio ir savanorio duetą, „Sidabrinės linijos“ konsultantės dar kartą susisiekia su jais, papasakoja vienam apie kitą, suderina konkretų abiem tinkantį pokalbių laiką. Sutartą dieną ir valandą kiek­vienas pašnekovas sulaukia skambučio iš „Sidabrinės linijos“. Atsiliepę ir išklausę automatinį pranešimą, jie sujungiami su pašnekovu ir jau gali kalbėtis tarpusavyje.
Jei ilgainiui paaiškėja, kad bendravimas su vienu ar kitu pašnekovu neteikia malonumo, nes nėra „chemijos“, ar vienam rūpintys dalykai nedomina kito pašnekovo ir pan., pokalbių draugą galima pakeisti.
– Kaip ir kas gali tapti „Sidabrinės linijos“ savanoriais? Kur reikėtų kreiptis norint tapti savanoriu?
– Savanoriu gali tapti kiekvienas ne jaunesnis nei 18 metų, bet kokios profesijos ir išsilavinimo žmogus, gyvenantis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyje. Svarbiausia – nuoširdus noras prisidėti prie mūsų veik­los ir kartu kurti draugišką senatvę Lietuvoje.
Gyvenamoji vieta savanorystei įtakos neturi, nes pokalbiai vyksta telefonu, taigi pašnekovas gali būti iš bet kurio Lietuvos miesto ar rajono. Kartais pašnekovai pageidauja bendrauti su savo rajono savanoriu, o kartais būna atvirkščiai. Taip vienas kitam jie turi ką papasakoti apie mūsų mažos šalies regioninius, kultūrinius, kulinarinius skirtumus. Net ir apie orą įdomu kalbėtis, kai vienur lyja, o kitur sausa.
Asmenys, norintys tapti savanoriais, turi išreikšti tokį pageidavimą kreipdamiesi į M. Čiuželio labdaros paramos fondą telefonu ar el. paštu, užpildyti anketą, sulaukti jos vertinimo bei išklausyti savanoriams skirtus mokymus.
Dauguma senų žmonių bijo prisipažinti, jog yra vieniši, jog jiems reikia emocinės pagalbos. Paskambinę į „Sidabrinę liniją“ jie tai gali padaryti anonimiškai, o pradėję bendrauti su savanoriais atgauti gyvenimo džiaugsmą ir prasmę.– Kiek šiuo metu žmonių aptarnaujate? Kiek senolių gauna psichologinę pagalbą ar tiesiog turi galimybę pasikalbėti?
– „Sidabrinė linija“ turi apie 1500 registruotų pašnekovų, jiems talkina daugiau nei 200 savanorių visoje Lietuvoje. Nėra savivaldybės, kurioje neturėtume pašnekovų ir/ar savanorių. Nuo 2016 m. birželio iš viso įvyko daugiau nei 13000 draugystės pokalbių, kurių bendra trukmė viršijo 330000 minučių.
– Kokiais klausimais dažniausiai konsultuojate skambinančiuosius? Kokios priežastys juos skatina skambinti „Sidabrine linija“?
– Kuo įvairiausiais: nuo poreikio pasidalinti dienos džiaugsmais ar aptarti aktualijas, iki bendrų pomėgių puoselėjimo. Pašnekovai kartu skaito knygas, dainuoja, klausosi muzikos, mezga, meldžiasi ir pan. Į „Sidabrinę liniją“ senoliai dažniausiai skambina ieškodami emocinės paramos ir pagalbos, kai kam ramybės neduoda mintys apie pasitraukimą iš šio gyvenimo, artimųjų netektis, bendros kalbos su namiškiais neradimas.
– Žmonės pasitiki „Sidabrine linija“? Nepasitaiko atvejų, kad būtumėte painiojami su telefoniniais sukčiais?
– Siekdami apsaugoti savo pašnekovų anonimiškumą „Sidabrinėje linijoje“ naudojame virtualų skambučių centrą. Taip užtikriname, kad pašnekovų sujungimas nuolatiniams pokalbiams vyktų anonimiškai. „Sidabrinė linija“ neatskleidžia jokių pašnekovų asmens duomenų, išskyrus vardą, gyvenamosios vietovės pavadinimą ir pagrindinius pomėgius ar interesus, o visi „Sidabrinės linijos“ pokalbiai saugumo sumetimais yra įrašomi. Be to, visiems pašnekovams patariame ir rekomenduojame nesikeisti savo asmens duomenimis (telefono numeriais, adresais ir pan.), tad bendrauti „Sidabrinėje linijoje“ yra visiškai saugu, kol pašnekovai šių rekomendacijų laikosi. „Sidabrinės linijos“ konsultantės senoliams visada primena rūpintis savo saugumu, prašo skirti laiko pašnekovo pažinimui ir tik tuomet su jais nuoširdžiai susidraugauti.
– Ar „Sidabrinė linija“ pateisino lūkesčius?
– Šiandien jau drąsiai galime pasakyti, kad didžioji dalis pašnekovų tikrai džiaugiasi, dėkoja galintys tiesiog pasikalbėti, išgirsti žmogaus balsą, pažinti naujus bendraminčius. Viena iš esminių „Sidabrinės linijos“ veiklos išskirtinių ypatybių yra porų suderinamumas, t. y. siekiama, kad pokalbio pašnekovus sietų panašūs interesai, patirtys, išgyvenimai. Juk tai bene paprasčiausias būdas užmegzti artimą ir šiltą ryšį, naują ir ilgalaikę draugystę, kurią sutvirtina pokalbių reguliarumas – steigdami „Sidabrinę liniją“ būtent to ir siekėme.
Džiaugiamės, jog senolių susidomėjimas paslauga yra didelis ir jis auga. Tik neretai senyvo amžiaus žmonės ne iš karto ryžtasi paskambinti. Pripažinti, kad esi vienišas, kad tau sunku, nėra lengva. Ypač mūsų visuomenėje, kurioje akivaizdžiai dominuoja jaunystės kultas, o pagarba ir dėmesys vyresniam žmogui yra tarsi nustumti į antrą planą. Todėl mes siekiame kuo plačiau skleisti žinią apie savo veiklą ir skatiname į ją įsitraukti visus neabejingus geros valios žmones bei organizacijas.
– Ką supratote bendraudami su senoliais? Lietuvos žmonės iš tiesų yra labai vieniši ar situacija nėra tokia bloga, kokią galbūt įsivaizdavote?
– Situacija, deja, blogesnė nei galėjome įsivaizduoti. Mūsų šalies visuomenė diskriminuoja vyresnio amžiaus žmones, neįsisąmonindama diskriminavimo žalos ir neatpažindama diskriminavimo apraiškų. Senatvės stigmatizavimas arba niekinimas Lietuvoje yra labai paplitęs. Išankstinį priešiškumą, nepagarbų, netinkamą elgesį yra pajutę beveik pusė vyresnio amžiaus žmonių. Bėda ta, kad senatvės niekinimas mūsų šalyje yra maskuojamas: už pagarbos ir palankaus požiūrio į senus žmones slypi nepakantumas, ignoravimas. O, pasak mokslininkų, stigmatizuojami arba niekinami žmonės negali visaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime, naudotis jos paslaugomis. Galiausiai ir patys žmonės pradeda save nuvertinti, niekinti – jie užsidaro ir tarsi pasislepia nuo visuomenės. Tai daro neigiamą įtaką jų sveikatai, socialiniam gyvenimui.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.