Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Senolių atžvilgiu turime būti supratingesni

Marijampolės kolegijos socialinio darbo studijų programos lektorės Jūratės Makauskienės teigimu, senyvi žmonės iš tiesų labai dažnai būna vieniši, nepaisant to, jog juos supa būrys žmonių. Nuoširdus bendravimas, atidus išklausymas, senyvo amžiaus žmonių įtraukimas į pokalbius, domėjimasis jų gyvenimu, kasdienybe labai svarbus siekiant užtikrinti jų buvimą visaverte visuomenės dalimi. Deja, J. Makauskienės pastebėjimu, nuoširdiems pokalbiams ir bendravimui su tokiais žmonėmis mes dažnai pritrūkstame laiko, kantrybės, tolerancijos. Taip pat mes neturime pakankamai žinių, kaip elgtis su tokiais žmonėmis. Todėl J. Makauskienė dalijasi patarimais, ką turėtumėme daryti, jog senoliams šalia mūsų ir su mumis būtų geriau ir lengviau gyventi.

Marijampolės kolegijos socialinio darbo studijų programos lektorės Jūratės Makauskienės teigimu, siekiant geresnės senyvo amžiaus žmonių emocinės būklės, privalome būti jiems pakantesni.– Dažnai seni žmonės nevisavertiškumo jausmą jaučia, nes mes juos atstumiame. Dėl fizinių ir pažintinių procesų sulėtėjimo vidutinio ir jauno amžiaus visuomenės daliai su senyvais žmonėmis tampa sunku bendrauti. Tokiomis aplinkybėmis palaikančių, užjaučiančių, bendraujančių žmonių jiems reikia dar labiau, nes kalbėdamiesi, megzdami ryšį jie tampa svarbūs, reikalingi. Bėda ta, kad visuomenei dažnai neįdomu su jais kalbėtis, senyvi žmonės mums atrodo nuobodūs. Ypač dažnai tokią nuomonę turi tie, kurie galvoja, jog senatvinis amžius jiems dar labai toli. Jiems bendrauti su senoliais ypač sunku – teisinamės, jog neturime laiko, esame užimti. Sutinku, jog pagyvenę žmonės kartais kalba neįdomiai, dažnai kartoja tuos pačius dalykus. Sakome jiems, jog tai jau žinome, girdėjome. Užuot skundęsi ir būdami nekantrūs, į juos ir jų pasakojimus turėtumėme žvelgti kaip į knygas. Galbūt tų knygų siužetai mums yra žinomi, tačiau tas pačias istorijas bandydami išgirsti naujai, galime sužinoti daug naujų, puikių dalykų.
Sakome, jog senyvi žmonės yra pikti. Tokiais jie tampa ne dėl to, jog norėtų tokiais būti – mes juos tokiais priverčiame tapti. Seni žmonės dažnai lankosi pas gydytojus, nes turi ne vieną ir ne dvi lėtines ligas. Jiems, kaip ir mums, norisi gauti kokybišką paslaugą, jie domisi ligos kilme, aiškinasi, kodėl paskirti vienokie ar kitokie vaistai. Žinau tikrą nutikimą, kai užuot išklausęs, gydytojas tokiam pacientui patarė atsiversti pasą, pasižiūrėti į gimimo metus, kur ras atsakymą į jam rūpimus klausimas. Išėjęs iš tokio gydytojo kabineto senolis galbūt lipdamas į autobusą ilgai užtruko, sudarė nepatogumų vairuotojui, šis jį aprėkė. Gali būti, jog vėliau jam teko susidurti su pardavėja parduotuvėje, kuri jį apšaukė skubindama dėtis prekes į krepšelį. Taip elgdamiesi mes senyvo amžiaus žmones paverčiame piktais ir niūriais. Juk kitaip ir negali būti – kaip mes su jais elgiamės, taip ir jie su mumis.
Kad būtumėme geresni senoliams, mums reikia dar labai daug ko išmokti. Mažai žinome apie senėjimo procesus ir apie kintančius senstančių asmenų poreikius. Visuomenėje vyrauja jaunimo kultas, visi siekiame kuo ilgiau išlikti jauni, tačiau realybė tokia, kad senatvės mes neišvengsime, nuolat link jos einame. Privalome stengtis suprasti senus žmones, juos palaikyti, leisti jiems tikėti, jog jie yra labai svarbi visuomenės dalis. Reikia suprasti, jog visi mes būsime seni ir tai, kaip mes dabar elgiamės su šiandienine pagyvenusių žmonių karta, taip, tikėtina, su mumis elgsis ir mūsų vaikai, anūkai.

Institucinėje slaugoje seneliai dažnai būna nuasmeninti. Daugybę veiksmų, kuriuos jie dar galėtų atlikti patys, už juos padaro darbuotojai. Kalbant apie senyvus žmones, kurie laiką leidžia kitų asmenų priežiūroje, svarbu jų nenuasmeninti. Kartais maitinami, rengiami tie žmonės, kurie tokius veiksmus dar gali atlikti patys. Visada sakau, kad jei žmogus judina pirštą, jam reikia leisti judinti pirštą. Jei jis bent kiek nulaiko šaukštą, jis turi valgyti pats. Kad ir drebančiomis rankomis, kad ir laistydamas sriubą, bet veiksmą jis atliks pats. Tai labai svarbu siekiant išlaikyti žmogaus orumą. Lygiai tas pats su atsakomybėmis buityje. Jei jis siūlosi, rodo iniciatyvą padėti, reikia leisti jam veikti – tik taip jis pasijus reikalingas. Šiuo požiūriu labai sunku tiems, kurie senatvę leidžia institucijose. Institucinėje globoje žmonės dažnai patiria nevisavertiškumo jausmą. Teikdami pagalbą senoliams darbuotojai jų priežiūrą supranta kaip darbą – jie nesigilina į senelių nuotaikas, emocijas, užuot skatinę veiksmus atlikti patiems, daro daug ką už juos sakydami, jog taip bus greičiau ir paprasčiau. Šiuo požiūriu geresnė yra integrali slauga, kai socialiniai darbuotojai atvyksta pas senelius į namus. Tuomet ne seneliams tenka taikytis prie institucijos tvarkos, o darbuotojai derinasi prie jų namuose galiojančių taisyklių. Tai – kur kas efektyvesnis ir emocine prasme geresnis senelių priežiūros būdas.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.